Matyt, kažkam labai skolingas liksiu,
Nesuradau tų žodžių, neradau,
Kuriais pasiekčiau šventą žmogui tikslą —
Iškelt gerumo deglą dar aukščiau.
 
Ieškojau kelio į kalvos viršūnę,
Maniau  — kalnai ne man, tikrai ne man,
Ten ir ereliai, sako, kartais žūna,
Tai kam svajot keleiviui paprastam.
 
Tekėjo dienos kaip upeliai seklūs,
Kartais nušvisdavo ievų žiedais,
Klausiaus, ką drebulė berželiui šneka
Rasomis prausiantis anksti rytais.
 
Tiesa, pavasario ir aš buvau sulaukęs,
Kai laisvės vandenys pakėlė virš krantų,
Tada ir išgirdau — visus Tėvynė šaukia,
Ateik ir tu iš kaimo, ateik iš pakraščių!
 
Audringas buvo laikas, bet gražus kaip reta,
Stovėjo žmonės Baltijos kely tvirtai
Į Lietuvą akim viltingom atsigręžę,
Su gėlių puokštėm, su trispalvių šilkais.
 
Bet laikas bėga, potvyniai nuslūgsta,
Gaivios srovės krantuos palieka tiek nedaug,
Kas švietė ugnimi, tik dūmais rūksta,
Tau nuosprendį parašo  — namo keliauk!
 
…………………………………………….
Namuos gerai,  žiogeliai pievoj šoka,
Rugpjūčio žvaigždės krinta naktimis,
Gali ieškot šiltų kaip smėlis žodžių
Ir juos suvert ant smilgų eilėmis.
 
Tik priekaištas giliai krūtinėj krebžda —
Sparnuotų žodžių taip ir neradai,
Kurie kadais karštų troškimų deglą
Iškeltų už tave aukštai aukštai.