Kažkodėl jausmas toks
Lyg tau sąmonę būčiau užtvenkus,
It kvėpuoti trukdau
Ir šešėlį ant ūglių metu,
Tarsi oblius esu
Rakštimis pasišiaušusiai lentai.
Amžinybė kieta.
Gal po galva smulkesnių skiedrų?
Paslaugi, net lipšni,
Bet regi tu nuodingą gyvatę.
Eičiau sau, betgi ne — 
Tarsi smarvė seki iš paskos.
Ir nėra nė dienos,
Kad paliktumei žodžiais neplakęs,
Neužpylęs keiksmų
Ant besvyrančios vargšės galvos.
Tai liguista tiesiog — 
Keistos kibirkštys žvilgsny bepročio.
Ir iš kur tiek tulžies —
Lyg suvirškinti nori mane?
Išbandyt sumanei,
Ar už laisvę gyvybę aukočiau?
Kiek many gyvasties?
Kokią kančią gebėčiau panešt?
Tai ne meilė, žmogau,
Pats tikriausias iškrypėlio triumfas.
Tu per menkas esi,
Kad kam nors dovanotum džiaugsmų?
Siusk nesiutęs, deja,
Bet gyvenimas šėlui per trumpas.
Dusk ir keik į valias.
Aš ne mirštu — tave palieku.
Pasirūpink skiedrom
Ir iš ko bus gaminami pietūs.
Bus druska beriama,
Bet tikrai ne ant mano žaizdų.
Geba žaibu nutrenkt,
Jei spyruoklė per daug susirietus.
Susirinki nagus 
Ir geriau nekartoki klaidų.
Būk toli nuo manęs,
Per pakankamai saugų atstumą,
Nei matuoki jėgas, 
Anei širsk, nei kankink, nei grasink.
Pastebėjo kažkas,
Jog ugniakuro nėra be dūmų,
Tad piktas žarijas
Būtinai su savim pasiimk,
Nes iš turtų visų
Liks mažutė skiedrų pagalvėlė.
Dievas mudu išriš,
Tik tada bus vėlu atgailaut.
Koks lieki atminty?
Įsiaudrinęs? Kumštį iškėlęs?
Uždarytu glėbiu?
Nesisprausiu. Negrįšiu. Nelauk.