kai verpstukas
bus prisuktas
šiugždu
kuri laumelė
gyvasties siūlelį
kirps
 
luoteliu beirkliu
vandenėlį tamsų gilų
perplaukt teks
tik sykį
 
o kalnelio tamsumėlėj
vartelius atvėrus
tyloje
lemtis akmenširdė
pasitiks
 
melsk nemeldęs
kaip šešėlį kibirkštėlę
iš sustingusios širdužės
ji įskels
 
dovanos
vilkų 
saulužę blausią
dar bent kartą
 
o laumelės
aus drobelę gyvatėlę
siūs marškinėlius
skalbs tyroj versmelėj
mano vėlei
pas Motutę
ant vėlių suolelio
vėl abu drauge