Iš varpų glotnioje būtyje 
Būna išimtos šerdys
Ir jie nebeskelbia pavojaus,
Kai žvėrys gamina žmogieną.
Parfumais pakvėpintas oras
Be tvaiko beprasmės mirties,
O audinio kąsniai ne nosinėms — 
Gėdai pridengti gražuolių.
Miegi dar, Europa?
Pabusk, nes vėluoji
Sutramdyti šėlą
Godaus ir žiauraus liliputo,
Svajojančio caro palatose,
Kaip pasirodyt didžiu.
Ne pirmas toks diegas.
Meni gal, kiek kraujo kainuoja
Ligotai išaugantys norai?
Ne? Dar tebesnaudi?
Manai, kad praslinks debesis pro tave?
O dirbti nemokančios piktos pavydinčios ordos
Jau čeksi plieninėm mandibulėm.
Joms priešai visi,
Ir piktos akelės aršaus liliputo
Matuoja, kada nukraujuosi ir mirsi.

Išlydyk iš visko, ką šiandien turi,
Privalomą šerdį pavojaus varpų — 
Prasimuša jau pro parfumų žavių aromatą
Ištiškusių kūnų pradvisę kvapai.
Ne laikas nei šokt, nei dainuoti.
Jau laikas gedėti.
Taika ir ramybė it vasara baigias,
O alkanos puolančios skruzdės 
Betylinčius jus susiras.