Jei pavergei mintis, paimk ir mane visą,
Įsupk į juodą maršką debesų.
Kam mėnesiena, kam gi žvaigždės tviska,
Jeigu prikaustytas čionai esu?
 
Žmogus daugiau, tikrai daugiau nei kūnas,
Supančiotas senatvės ar ligos.
Tiktai širdis išlieka kaip skrajūno —
Vis ilgisi dangaus, jo gilumos.
 
Sako, naktis sunki, tamsa prie žemės slegia,
Viltis tenai, šviesėjančiuos rytuos.
O man ir naktį svajoti kartais gera,
Paklyst nuėjusių dienų sapnuos.
 
Nakties kalba švelni, ji toliuose nuskendusi —
Iškils minutei šlamesiu, ir vėl tyla.
O jeigu ir suplyš, griaustinio išsigandusi,
Tai ne naktis prisnūdusi kalta.
 
Naktie naktie, ramiam šešėlių šoky
Nuvesk nors kartą debesų keliu.
Taip norisi išmokt kaip jie nuplaukti
Ir grįžt į žemę lietumi gaiviu.