Buvo šeštadienis. Visą naktį snigo. Kai rytą mane su dukrele išrašė namo, vyras neskubėjo vežtis, laukė, kol nuvalys gatves, nes prie mūsų bendrabučio nebuvo galima privažiuoti – ir tai kovo gale.
Trise sugrįžom į savo kambarėlį lyg vogčia, nenorėdami sutikti draugų – tai buvo taip nauja, norėjosi pabūti vieniems, susigyventi su nauju žmogučiu, daug ko išmokti. Ypač neramu buvo man, nes mažai ką žinojau apie kūdikių priežiūrą. Vyras ramino – per tą savaitę, kol manęs  nebuvo, jis perskaitęs knygą apie kūdikių priežiūrą ir jam esą viskas aišku. Kokie buvom naivūs! O iš tiesų klupinėjom ties kiekviena smulkmena. Vyras jautėsi toks svarbus, nepakeičiamas, man ir dabar stovi akyse jo stambios, plačios žemdirbio rankos, atsargiai laikančios  kūdikį. Tai buvo dienos, kai tikrai buvau laiminga. Tikėjau, kad laimingi buvom visi trys. Deja, mūsų laimė truko labai trumpai, jos, laimės, neduodama po daug – žmogus nepakeltų.
Pirma diena praėjo netgi nuobodžiai – dukrytė tik valgė ir miegojo, o mudu, neturėdami ką veikti, bėgiojom į prausyklą skalbti po vieną vystyklą. Naktį kūdikiui suvirkus, vyras man neleido keltis – negalima, turi įprasti miegoti. Kai suvirko antrą kartą, nuėjęs apvertė ant kito šonelio, o mudu užsiklojom galvas antklode, kad nesigirdėtų verksmo, ir pralaukėm, kol nurimo. Sekančią naktį mažiau ir beverkė, o paskui taip ir nežinojom, kas tai yra keltis naktį, mergaitė augo rami ir sveika.
Prireikė visokių smulkmenų, todėl vyras išėjo į miestą jų nupirkti, o pas mane atėjo grupės draugė, prieš stojant į institutą dirbusi vaikų patronažine sesute – ji man buvo tikras lobis, o patarimai aukso vertės. Pradėjo užeidinėti ir daugiau draugų – juk įdomu, ypač mergaitėms. Jos ir atnešė gandą, nuo kurio man aptemo pasaulis – bendrabuty, kaip ir kaime, nieko negalima paslėpti nuo smalsių akių, pašalinis žmogus visada pastebimas, žinoma kas, į kurį kambarį, pas ką atėjo, kada išėjo. Taigi vieną dieną, kai aš dar buvau ligoninėje, pas mane buvusi atėjusi mano draugė, su kuria dirbta fabrike, mūsų vestuvių pamergė. Manęs neradusi kalbėjosi su vyru. Kas čia keista?  Nieko, bet ji likusi nakvoti mūsų kambarėlyje ir išėjusi tik kitą rytą!
Kaip patikėti? Bet ir kaip netikėti?
Griuvo visas laimingas mano pasaulis. Dirgiklis buvo per stiprus, sąmonė atsisakė į jį reaguoti. Nė nepastebėjau, kada draugės išsivaikščiojo, palikdamos mane vieną. Mano gyvenimas susidvejino, viena buvo visa tai, kas vyko mūsų kambarėly, kol dar nežinojau, o visai kas kita, kažkoks juodas išdavystės šešėlis, tykojo manęs už durų ir man būdavo baisu išeiti iš savo susikurto pasaulėlio į tikrąjį, žiaurų ir neteisingą, kuriame visi žino apie mano gėdą ir gali šaipytis man už nugaros, bet kada bet ko manęs paklausti, o aš nežinosiu, ką atsakyti. Ėmiau vengti žmonių, užsisklendžiau tylėjime. Bet žmonės buvo man geri, niekas neužgavo, labai stengėsi padėti ir nuo to jų gerumo mano siela po truputį atitirpo; tik tai ir padėjo ištverti. Pasinėriau į kasdienybę, dariau, ką reikėjo daryti – tarsi nieko nebuvę. Svarbiausia atrodė neįsileisti to juodo šešėlio vidun. Keista – įsigudrinau galvoti, kad tai vyksta kažkur kitur ir manęs neliečia, todėl savojo nieko nė neklausiau. Žiūrėdavau į jį, triūsiantį apie dukrytę, vystantį, padedantį numaudyti, tempiantį vaiko vežimėlį laiptais  žemyn aukštyn į ketvirtą aukštą, išdidų ir laimingą priimantį ateinančius lankytojus, ir stebėjausi – tarsi kas pamainė žmogų, dar taip neseniai gėdijęsis eiti dauge su nėščia manim, dabar pasidarė nuostabiu tėvu.
Ką man daryti? Atimti vaikui tėvą? Nedariau nieko.
Kai po kurio laiko mano fabriko draugė su krūva dovanų atėjo mūsų pasveikinti, aš jau  buvau pakankamai stipri, kad neišsiduočiau žinanti. Ištvėriau net Judo pabučiavimą. Radusi dingstį išėjau, palikdama juodu vienus – tegu pasikalba. Slapčia vyliausi, kad gal kas nors kitas už mane ims ir išspręs mano problemą. Neišsprendė.
Kad ir kaip man pačiai atrodė keista, mudviejų su drauge graži, nuoširdi jau kelerių metų draugystė tą smūgį atlaikė. Mus daug kas jungė – mano betėvė vaikystė, vienišumas šeimoj, ir ji augo nepažinusi motinos, kuri mirė ją gimdydama, o griežta, valdinga senelė ir daug vyresnė sesuo visai nesuprato ir buvo žiaurios. Mums ir toliau reikėjo vienai kitos, mes ir toliau bendravom, tik neleidom sau prabilti apie išdavystę, tarsi jos nebuvę. Sykį, po kelerių metų, ji mėgino pasakyti man tiesą, bet aš iš karto pertariau visada žinojusi apie tai. Nutilo, bet nenukreipė žvilsnio. Ilgai tylėjom ir  buvom artimos kaip niekada. Moterys, galinčios suprasti. Po to dar ne kartą buvom susitikusios, susirašinėjom, bet netikėtai liovėsi lankę laiškai, šventiniai sveikinimai. Žinodama jos  gyvenimo peripetijas, įtariau nelaimę, bet didelei savo gėdai turiu prisipažinti, kad neieškojau – matyt, kažkoks juodas šešėlis sieloj buvo likęs. Ir šiandien nežinau jos lemties.
 
O tada vyras nupirko storą gražų sąsiuvinį ir savo ypatingiems atvejams skirtu parkeriu kaligrafiškai užrašė: „.............. dienoraštis“, palikdamas vietos įrašyti vardui, nes jis dar nebuvo išrinktas. Pirmą įrašą padaryti pasiūlė  man – juk tu motina, bet aš pati nežinau, kodėl suirzau ir kategoriškai  atsisakiau, tarsi atsiribojau – ne nuo dukrelės, nuo jo, nuo jo užmačios, tegu ir gražios, betgi viskas buvo melas ir jis tai pajuto. Taip sąsiuvinis ir liko tuščias, vėliau kažkur dingo.
 
Pikti gandai po vieną nevaikšto – draugai paklausė manęs, ar žinau, kodėl manojo nepašaukė į armiją. Nieko tikro nežinojau ir nenorėjau sužinoti, nors, tiesą sakant, iš nuogirdų jau buvau supratusi, kad aną naktį buvęs nuvežtas į saugumo pastatą, greičiausiai pasirašęs dirbti agentu. Nuogirdų man buvo per mažai, norėjau atviro jo prisipažinimo, bet žinojau, kad nesulauksiu. Ir nuo to atsiribojau, man atrodė, kad ir tai yra kažkur, už mudviejų kambarėlio sienų, ir manęs neliečia. Tai ne apie tą žmogų kalbama, apie kažkokį kitą, kurio aš nepažįstu. Tai tiesiog tokia kaina už galimybę neišeiti į armiją. Bet anksčiau ar vėliau viskas paliečia tiesiogiai ir už visus kompromisus su sąžine tenka sumokėti – po kelerių metų mano tetos šeima susidomėjo saugumas, jam buvo žinoma ir tai, kad aš tetos paprašyta vežiau knygas Šilalės  klebonui, o per akistatą paaiškėjo, kad tai saugumui pranešė mano vyras. Vėliau, prieš skirstymą į darbą, jis ir apie mane parašė skundą komjaunimo komitetui –  man jį draugai davė paskaityti. Kaip skaudino tas toks pažįstamas, dailus, kaligrafiškas braižas – jo neįmanoma supainioti su niekieno kito, jis nepalieka galimybės išteisinti, paneigti, išsiginti, o aš skaitydama negalvojau apie rašto turinį, tik karštligiškai mėginau atpažinti, ar rašyta tėvų dovanotu parkeriu auksine plunksna, skirtu svarbiems gyvenimo atvejams.
Tik dabar, po gyvenimo, netikėtai paklausiau savęs – kiek tuometiniam mano elgesiui turėjo įtakos paprasčiausia, niekinga baimė likti vienai? Kuo aš geresnė? Juk ir aš pasirinkau kompromisą su blogiu.