Trimituoja po langu
(Ar galiu neišgirsti?)
Pilkos gervės (arkangelai?)
Tai rudens pranašystė.
Liko dienos po skaičiumi
Lėbaut ir mirti
Arba prakaito vaisiais
Kamarą išgrįsti.
Luomas bus jau paskyręs
Kaip suksies, ką veiksi — 
Kepsi kumpį atokaitoj?
Paskui karves zyliosi?
Bet visi iki vieno 
Trokš nuo nerimo vaistų,
Gal išskyrus tik tą,
Kam pienuota panosė.
Va, nuščiuvo trimitai
Ir tyla tokia zvembianti,
Tiktai tvinksniai pakaušyje
Kala ir kala.
Užmatau kažin ką 
Per atolus atbrendantį,
Susimetęs į kuprą
Ir žingsniai nežvalūs.
Svečias nešas kaip nešulį
Tvinkstantį debesį.
Savo nuosavą brydę
Čia pat kad nuplautų?
Medžiai ošė ir linko — 
Lyg barės, lyg tarėsi,
Kol sumėtė į purvą
Ir varį, ir auksą.
Taigi kuo nuo rudens
Tu, žmogau, atsipirksi?
Atiduosi sveikatą,
Jaunystę ir jėgą?
Ne, šypsais,
Kai nuo rankų lyg virkščių
Strakaliukas
Pienuota panose nubėga.
Juk tai jis teparodo
Ir prasmę, ir vertę,
Kai už lango arkangelai 
Tau trimituoja,
O tyla jau ne nerimą kelia — 
Katarsį,
Pasigavęs tą bėglį 
Lopšinę niūniuoji