Pro tavo akis
Seniai bemačiau —
Palei antakius raukšlės,
O akys kaip arklio
Nuo darbo priblėsę,
Ir lūpų kampučiai
Pakyla į aukštį
Tik taikant ant krėslo
Sėkmingai prisėsti.
O rankos? Koks siaubas!
Įdiržusios, šiurkščios,
Skausmingom rievėm
It vagom išsiraižiusios.
Gal šimtas progų
Joms po vandenį turkštis,
Nejaugi tik dumblą
Iš ten išsigraibo?
Neklausiu aš veidrodžio,
Kas negražiausia?
Parodo lyg pajuokai
Žylančius gyvplaukius.
Pigmentinės dėmės...
Gal chlorkalkėm praustis?
Ir karpų karoliai...
Baidyklių baidyklė...
Bet sučeža žingsniai
Ir durys sugirgžda.
— Liūdi?.. Pavargai? —
Balso tembras šilkinis.
Tyliu, nors man klausimas
Knieti ir kirba,
Kodėl ką tik sienoje įkalė vinį?
— Pažvelk, gal pradžiugsi?.. —
Nedrąsiai pasiūlo,
Ir aš, kiek sutrikusi,
Trypčioju vietoje,
Nes veidrodis nuimtas
Nuošalėj guli,
Jo vietoj — jaunutės
Manasis portretas.
— Prisimeni? — sukužda
Švelniai lyg vėjas.
Jaučiu iš akių''
Palengva sprūstant lašą.
— Štai tokią lig šiolei
Tave aš mylėjau
Ir myliu. Tam jausmui
Gyvenimo maža.
Pro mano akis
Tu pati nuostabiausia... —
Girdžiu, kaip iš jaudulio
Balsas jo trūksta.
Ne, chlorkalkėm šiuokart
Tikrai nesiprausiu —
Netikusį veidrodį
Tremsiu iš būsto.