Virš bemiegės nakties
Gęsta švytintis lankas, –
Meteoro styga
Virpa dar akyse...
Tavo kaktą palies
Baltos
Kosmoso rankos,
Nuo glamonių staiga
Ledinuota dvasia
Suspindės.

Jei pravirktų tiesa,
Jautrią širdį sugėlus,
Nepranyktų šviesa
Virš audros debesų...
Aš kalbėsiu ramiau
Su tom švytinčiom vėlėm,
Nors galbūt nežinau
Dar pasaulio,
Kuriam jau esu
Atrama.

Aš – ne ta visata,
Į kurią visad skriejai,
Tu – ne ta planeta,
Vardan ko gyvenau...
Ir ne tie
Siaučia jau
Mūsų sielose vėjai,
Ir ne tie jau žaibai,
Kur žegnojo seniau
Kažkada...