Vos vos
Gal jauti, kad esi per toli,
Kad atodairas mano regėtumei?
Ar kaip kruta koks menkas raumuo
Išdavystę pajutus, vos vos...
Nieko, viskas gerai,
Ne greta buvo skirtos mums vietos,
Nei šaknis, nei šaka —
Tiktai sapnas, neverta raudot.
Nors spėlioju lig šiol,
Kas nutiko? Kodėl tu prašapęs?
Gal bėda? Gal liga?
Daugiadienė drumsta neviltis?
Gal paguodos vardan
Išrašytumei viską ant lapo?
Ir tas menkas raumuo
Mano lūpų kampučiuos darsyk
Suvirpės, bet kitaip —
Lyg sau leidęs nurimt ir nudžiugti,
Kad esi. Vėl ramu,
Tegul vietos toliau, nei toli.
Išdavikas šypsnys
Tik švytės visą dieną ant lūpų,
Nors matyti tu jo
Nei galėjai, deja, nei gali...