Pamerkusi savo šviesias akis į jūrą,
Ramybės ilsisi uola,
O skausmas gelmėje ugnies lavinom gūra –
Baltai liepsnoja paslėpta gėla.

Per erdvę du akių žibintai slysta,
Vos ramų vandenį paliesdami gelme –
Ramybės jūroj niekas nepaklysta...
Ir pasakys Ji vienąkart eime,

Kai Skausmo Akmenį nardins bedugnė,
Kai juoksis saulė mūs neliesdama.
Uola įpūs Ramybės švelnią ugnį –
Dviejų akių vos balzgana šviesa.