Ugninis
Čia tik aižėja slenksčiai ir sienos,
Tiktai dūžta dejonė nakty,
Tik it medis toks vienišas vienas
Mėnesienoje žiedus degi.
Čia pavasaris šaukia su paukščiais,
O tu vienas it žemė tylus,
Čia perkūnijos trankosi aukščiuos,
Kol ugnis tavo žodžiais nubus.
Tau atrodė, kad žodžiai be galo,
Kad nėra jau be jų ir tavęs,
Nors ir būtų jie vien tiktai melas,
Bet širdis juos it saulę uždegs.
Tau atrodė, kad srūva didingai
Tavo žodžiai, kalbėję maldas,
Tiktai buvo, pražuvo, pradingo...
Tiktai kas juos tyloj besuras?