Po to, kai atsiveri, lengva lašėti,
Garuoti, turpėti ir dulke pavirsti,
Į naują pavidalą širdį įdėti
Ir leist į rytojų plazdėti tai širdžiai,

Atrišti mazgus ir duris kelt iš vyrių,
Dalinti per pusę ne plutą, bet grūdą,
Paleist, kas prinoko, nutrūko, pažiro,
Kas tyčia (netyčia?) iš glėbio išsprūdo.

Daugėja dalių ir pavidalų kiekis,
Nors tai anei sopa, nei gauni pajusti.
Išbarsčiusi turtą terbelė raukšlėjas,
Iš veidrodžio kiautas giliai atsidūsta,

Bet greit apsigobia skarelę sidabro
Ir vėlei pro langus ilgėdamos žvalgosi,
Nevikriai tarp rykų po virtuvę brazda - 
It vardui atminti reikėtų pagalbos,

Kažką nepiktai bamba tyliai po nosimi - 
Lyg meldžia sveikatos ar senatvę keiksnoja,
Pajunta vienatvę, reikšmingai sukosti
Ir taikiai velėna vešlia apsikloja