Sekančią dieną nuėjus į paskaitas, koridoriuj kaktomuša susidūriau su kurso prodekanu. Pastojau kelią – skirkit man kelias minutes, reikia pasikalbėti. Buvo bekviečiąs į kabinetą, bet persigalvojo, pasivedėjo į pašalį ir, nė iki galo neišklausęs manęs, kategoriškai atkirto – kol kas nieko nesitikėk, gal tik po žiemos sesijos.
– Kodėl?
Priėjo mano vyras, atsistojo greta manęs ir taip pat perklausė:
– Kodėl?
Vietoj atsakymo pasipylė priekaištai – mes esą nesusipratę akiplėšos, nespėję susituokti, kas jau savaime nepateisinama, kol nebaigę studijų, ir jau nesigėdijam ateiti su reikalavimais. Žmonės dešimtmečiais laukia, kol gauna butą. Štai jo brolis jau dveji metai kaip vedęs, bet kol baigs aspirantūrą, su žmona gyvena atskirai. Kodėl mes negalim?
Mėginu aiškinti, kad atskirai gyventi per menkos mūsų pajamos, gaminant maistą patiems būtų pigiau. Kad kokios, būčiau prasitarusi ir apie nėštumą, bet sulaiko negera nuojauta – jis tik pasijuoks, įrašys ir tai mums į nuodėmes, pasityčios. Noriu apginti  negimusį savo vaiką, todėl nepasakau.  Prodekanas piktinasi:
– Kokie niekai! Neturiu apie ką su jumis kalbėti, o ypač su tavim – ir baksteli į mane pirštu – džiaukis, kad iš viso leista mokytis. Tokiems kaip tau tik patylėti.
Nebepaklausiu – kokiems? Ašaros supaudžia gerkę, išdavikės ašaros, taip ne laiku.
Prodekanas nusisuka ir nueina, piktas, kažką bambėdamas.
Parėję namo nieko gudriau nesugalvojam – kieme, tuščiam lentiniam patėvio garaže, pasistatom seną mano tėvų vedybinę lovą ir apsigyvenam kaip čigonai. Buvo lapkritis, šaltas, darganotas, kaip ir priklauso lapkričiui. Dienas leisdavom institute, skaitykloj, namie būdavom nebent tom dienom, kai mama su patėviu išeidavo budėti. Į savo irštvą sugrįždavom tik nakvoti. Įpusėjus gruodžiui vieną naktį mus apipustė, bet ir tai nenugąsdino – džiaugėmės pirmu sniegu, juokėmės, išbėgę į kiemą svaidėmės gniūžtėmis. Jaunystė daug pakelia.

Baigiantis semestrui didžiojoj auditorijoj vyko kurso susirinkimas. Surengė jį dekanatas – aptarti mokymosi rezultatams, o teisingiau – pagraudenti, pagąsdinti artėjančia sesija. Ir gąsdino! Prodekanas griaudėjo, trankydamas katedrą kumščiu, aiškino, kokie mes nesąmoningi elementai, nors  mums sudarytos puikiausios sąlygos, nejaučiam jokios atsakomybės, pareigos mokytis, dykaduoniaujam. Ar bent žinom, kiek valstybei kainuoja mūsų mokslas, ar esam dėkingi partijai ir vyriausybei? Dabar esąs pats laikas susirūpinti ir imtis darbo, nes sesija bus sunki ir jokių nuolaidų nebus, net jei pusei iš mūsų tektų išvažiuoti namo. Ir t. t. Tarsi būtume kokie nusikaltėliai. Auditorija tylėjo – ne iš susidomėjimo, iš pasipiktinimo, niūriai, iš padilbų žiūrėdami į tuščią lentą ant sienos priešais.
Mudu buvom atėję į didžiąją auditoriją su paskutiniaisiais, kai jau nebebuvo laisvų vietų, įėję pro viršutines duris likom stovėti prie barjero. Kai prodekanas sykį ypač garsiai sugriaudėjo, man tai pasirodė labai juokinga ir aš nusišypsojau – kaip tik tuo metu, kai jis pažvelė aukštyn. Jo pyktis padvigubėjo.
Pavėlavęs į auditoriją atėjo mūsų grupės vadovas, marksizmo katedros vedėjas Zaksas, prisėdo greta grupės seniūnės, apžvelgė auditoriją. Mudviejų žvilgsniai susitiko, linkterėjo pasisveikindamas. Apie kažką pasikalbėjo su seniūne, o paskui, jau susirinkimui baigiantis, išėjo į tribūną. Po prodekano griaudėjimo tyli jo kalba netikėtai sudomino ir stojusi tyla jau buvo  kitokia. O jis kalbėjo apie tai, kad jaunus žmones reikia gerbti, tikėti jais, kad jie nėra jokie nusikaltėliai ir jų nereikia žeminti ir užgaulioti. Ir reikia pagalvoti, ar viską padarė ir instituto vadovybė, kad studentai galėtų sėkmingai mokytis. Čia papasakojo apie mudu – ar žinot, kokiom sąlygom gyvena jauna šeima, kuriai buvo daug pažadėta, bet niekas netesėta? Auditorija plojo, o man taip vaikiškai pagailo savęs, ašaros nejučia tekėjo skruostais. Manasis stovėjo greta ir piktai šnypštė – liaukis, juk į mus visi žiūri, bet pats vos tvardė ašaras.
Kai tą vakarą vėlai parsiradom nakvynėn, mama papasakojo, kad buvusi atėjusi studentų profsąjungos komisija pažiūrėti, kaip mes gyvenam, ir niekaip negalėjo patikėti, kad mudu miegam štai tame  vieninteliame laisvame grindų tarpelyje tarp stalo ir spintos, kur vargiai įsitenka sudedama lovelė – mama nedrįsusi nuvesti komisiją parodyti, kur mudu gyvenam iš tikrųjų.
Kitą dieną mane pakvietė į dekanatą, vyras nusekė drauge. Su prodekanu kalbėjomės sekretorės Marijos Cvirkienės kabinete. Tai  buvo tokia siaura patalpa su langu tolimojoj sienoj, į kurio palangę atsirėmęs prodekanas laukė mūsų, ir prie durų stovinčiu stalu, už kurio sėdėjo Marija, žvelgianti į mudu su dideliu nerimu. Mes stovėjom tarp jų, nenorom atsukę Marijai nugaras ir klausėmės vėl kartojamos prodekano maldelės, kokie esam nesusipratėliai, nesimokom, tik visko reikalaujam, ir kaip jam esą sunku dirbti, nes už viską esąs atsakingas. Tokiu pat piktu tonu atkirtau:
– Jei visi studentai taip elgtųsi ir taip mokytųsi kaip aš, jūsų pareigybės iš viso nereikėtų.
Išgirdau, kaip man už nugaros aiktelėjo Marija:
 –  Mergaite, kaip kalbi su prodekanu!
Atsigrįžau į ją, dabar jau atsukdama nugarą prodekanui, ir toliau kalbėjau tik jai vienai:
– Bandžiau sykį kalbėti mandagiai, bet jis nesupranta. Nebeturiu ką prarasti. Štai, baigiasi gruodis, o aš per šlapdribą vaikštau šitaip, – ir parodžiau šlapias basutes su nutrūkusiu dirželiu. – Aš negaunu stipendijos, nežinau, kas tai yra sočiai pavalgyti. Mūsų lovą garaže apipusto. Man netrukus gimdyti. Juk neprašau nieko ypatingo, tik to, ką turi didžioji dalis pažangių studentų – stipendijos, bendrabučio...
Dėbtelėjau į prodekaną ir neatsisveikinusi išėjau. Vyras kaip šešėlis išsekė paskui, jo akyse buvo nuostaba – panašu, ėmė suvokti, kokią akiplėšą vedė, sužinojo, kad galiu būti arši.
Nuo sekančios dienos jau buvau studentė, man buvo paskirta stipendija, mums abiem su vyru išmokėtos po dvi vienkartinės pašalpos ir paskirtas kambarys bendrabuty – tiesa, ne tas, didelis ir šviesus, iš kurio prodekano brolis, aspirantas, išsikraustė į jo keturių kambarių butą, bet kitas, ketvirtam aukšte, mažutis, su langu, įspraustu tarp pastato fligelio ir kamino išsikišimo; į jį niekada neįspįsdavo saulė, o norint išvėdinti, reikėdavo pasitikrinti, iš kurios pusės vėjas, kad neblokštų dūmų į  kambarį. Iki mūsų tai buvo patalpa laikyti valytojų šluotoms, kibirams ir kitokiam inventoriui.
Kokie buvom laimingi!
Stumdėm lovas, spinteles savo kambarėly ir vienaip, ir kitaip, kaip išmanydami mėgindami sukurti namų jaukumą, atsinešiau iš mamos negausius savo rankdarbius, pasimerkėm gėlių. Dienos bėgo auditorijose, o dažną naktį praleisdavom tam pačiam bendrabučio aukšte buvusioj fotolaboratorijoj spausdindami nuotraukas – vyras lankydavosi studentų renginiuose, fotografuodavo, taip bent rublį, kitą prisidurdavom prie šeimos biudžeto – manojo stipendijos ir tėvelio man duodamų 20 rublių.
 
Sykį Žaliakalnio turguj pamatėm iš vytelių pintą vaikišką lovytę – Aklųjų kombinato dirbinių pardotuvėlėje. Lovytė man labai patiko ir, svarbiausia, buvo labai pigi, viso labo 6 rub. Nusipirkom, nors vyras bandė mane atkalbėti, ieškodamas visokių kliaučių, o neperkalbėjęs pasibruko ją po pažastim ir patekom leidosi į bendrabutį, palikęs mane vieną – jam buvo gėda eiti greta manęs, storos, nevikrios, jau dienų gale, ir dar nešantis vaikišką lovytę. Tėvu negimstama, juo reikia tapti.

Rašau dabar apie visa tai tarsi stambiais štrichais šaržuočiau savo gyvenimą. Toje mūsų kartos kasdienybėje bandoma atrasti dėsningumus, okupacijos žiaurumus, bet aš negaliu to paliudyti – joks okupantas nebuvo kaltas dėl to, kad lietuvis piemengalis komjaunimo sekretorius uždėjo savo veto ir nebuvau priimta mokytis studente, ir jei ne jo didenybė atsitiktinumas, ne mano tėvo  jaunų dienų draugystė su rektorium ir šio žmoniškumas, taip ir nebūčiau tapusi gydytoja. Kuo dėtas okupantas, kad menkysta prodekanas darė viską, kad apkartintų man gyvenimą – menkystoms būdinga rodyti savo galią, ypač prieš negalintį apsiginti. Ir jau visai nesuprantama, kad būtent iš marksizmo katedros vedėjo sulaukiau užtarimo. Žmogiškasis faktorius – diktatūros, okupacijos laikosi ant niekingų, savanaudžių asmenybių – kaip dažnai tas užsimaskavęs vidinis priešas būna daug žiauresnis, negu išorinė okupacija ar vidaus diktatūra. Visais laikais. Ir šiandien.