Buvo miestai, kaimai ir tiltai,
Buvo žmonės tarytum broliai...
Bet kažkas dėl kažko nuviltas,
Bet kažkas nuo kažko nutolęs.
 
Ar pakilęs arčiau prie Dievo
Ir nuteisęs savus lyg priešus –
Lyg išspardęs akmenis pievoj,
Lyg save į dalis suplėšęs.
 
O galbūt tik pamiršęs tiesą –
Kalaviją pakėlęs žūva.
Vaiko rankos į saulę tiesias,
Tik šešėliuose plauko žuvys.
 
Ir neskraido paukščiai per dūmus,
Ir nebėga medžiai nuo gaisro...
Ak, Pasauli, koks tu suglumęs,
Koks žiaurus tu ir koks tu keistas –
 
Nebeliks juk tylos ir vėjo,
Debesų nebeliks – tik karas.
Juk tai bombų griausmas artėja –
Nebežino žmonės ką daro,
 
Nes žėruoja padangė baukščiai,
Plėnim virsta amžinos tiesos...
...............................................................
 
Ak, Pasauli, ant kelių klaupčiaus –
Vaiko rankos į saulę tiesias...