Įspraudęs ryto prieblandą
į teksto rėmus,
į ženklo vergiją:
čia išraiškoms reikšmės prilimpa.
Uždėsiu jai kaukę,
kokią tik panorėsiu,
suradęs tinkamą
įsisavintų potyrių rinkoje.
 
O miego svaigulys
aižėja ir trupa,
iš guolio kelias
sapno apsvaigintas
žodis,
priešaušrio tyloje
dar klūpo:
nežinia —
bus apspjaudytas ar brangintas.
 
Tad visgi,
kas buvo
prieš žodžiui išsprūstant,
kai priešaušrio miglos
dar rasotoje pievoje braidė?
Jaučiu:
buvo tyla
ir žvirblis mieguistas
čirkšteli,
spindulio
pažadintas ant kraigo.
 
Klausysiu aš jos,
iš nežinios prisikėlęs.
Dar ne žodis,
pražydęs prasmėm ir idealais.
Dar priešaušris:
sutemos blykšta,
abejones nupučia vėjas,
viskas skaidru ir trapu,
tarsi palaiminta Duona
prie padėkos stalo.
 
Kūrėjo slėpinį
privalau išpažinti:
šią didžią nežinią
iš gelmių iškėlęs.
Jėzau, kryžiaus kančią
ne po lygiai padalei,
dar tikrumo ilgesį
širdyje įsėjęs.
 
Kiek kartų, rodos,
suradęs
beldžiau į vartus,
tačiau už jų
atrasdavau vien tik save.
O kai savęs nerandu —
už vartų gūdi praraja,
anapus — 
gyvasties
bekalbė liepsna.
 
Kiek daug
reginčio tylėjimo manyje,
šiurpuliukais
po kūną bastosi.
Tarsi būčiau bekalbis
klevas bekelėje,
surinktą gėlą
rudens darganoje
barstantis...