Kantrybė
Traukia prakaitą derlius, kol velki jį į podėlius,
Nors šeimynos burnų anei pusės neliko.
Kam gi seniams šakas nuo gausos laužę obelys?
Tik bambėsi — suskyniau, bet žiurkės įniko.
Darbo daug... O naudos? Ak, tas žemdirbio įprotis
Patikėti, jog rasis kur nors alkanųjų.
Nėr kada užsilopyti švarką suplyšusį,
Tad ne dyvas, kad tūlas it elgetą uja.
Pasižiūri, kad rankos įdiržę, pūslėtos,
Bet nemato, kad rūpesčiai amgelu plazda.
Kur skubi? Visas derlius tvarkingai sudėtas,
Kiek bevargsi, pasiūlys terbelę ir lazdą,
Pasakys, kad tu runkelis nieko nevertas,
Nusigriebs visą grietinę, tau liks tik išrūgos.
Nesuprasi, kodėl ponai vilną tau kerpa —
Gal kalbų melagingų suverpti neišgali?
— Lai pasiunta!.. — sakai ir kimbi vėl į darbus,
Nes dienos tos nėra, kai tavęs jie nelaukia,
Tarsi būtumei sklidino podėlio sargas,
Užsidėjęs pats sau prasto runkelio kaukę.
Tai vienintelė proga — pramoga ar žaidimas,
Kai primerkęs akis gudriai paslepi mintį.
Nė ieškoti nereikia, iš kur alkis imas —
Ne derėti jis eina, o derlių atimti...