Ievai

Žvelgė akys giedresnės už mėlyną
Dangaus skliautą rugpjūčio vidudienį,
Kada vėjas uždengusį nėrinį
Paskandina į ežero dubenį.
 
Kvietė lūpos raudonos erškėtuogėm
Ir nebadė spygliai jų, tik glumino,
Nes sakei: visą laiką mylėtume –
Aš tave amžinai, kaip ir tu mane...
 
Lietė rankos lyg liesdamos vandenį,
Kai paviršius suvirpa nuo ratilų.
Mes išgerti tą vandenį bandėme –
Kas, kad gerdamas troškulį patiria...
 
Buvo Rojus, o gal tik gyvenimas –
Ta pradžia, kai nematome nuodėmių.
Tačiau laiko stabdyt neįmanoma,
Ir abu viens kitam tai įrodėme...
.......................................................
 
Ak, tas Rojus – adomams juk obuolius
Siūlo ievos, žalčiai joms tik pataria.
Prisiminsiu tą pirmąją moterį,
Nes širdy visada ją tebeturiu...
kaip lietus