Siūlas
Iš visų šios būties kliedesių išvyniojau tave tarsi skirtą man siūlą
Suadyti mintims, atsiūlėti esybės kraštams,
Nusinerti sapnams — aprėdysiu šią dieną prieš gulant,
Susirišiu mazgus — prisiminsiu, kas buvo, ilgam.
Įdomu būna liest, kai tarp pirštų susiveji kilpomis,
Išraizgyti bandau ir kantrybės savos likučius.
Kasdienos mezginys... Užsikloju sužvarbus, ir šilta.
Rodos, žiojaus kalbėt, bet vos palieti, noriu nuščiūt...
Būk, prašau, kad žinočiau paklydus, kur eiti —
Labirintas painus. Ką daryčiau dabar be tavęs?
Rodos, audžiau ilgai sūnui dalį ir dukteriai kraitį,
Bet matau, kad tavęs ir drobulei savai dar užteks...