tarp mūsų ir
visatoje žydinčių plynių,
tarp jausmo ir
dar nejustos nebūties,
lėtai nuslenka tylinčių minios,
jau pažinusios tiesą būties

tarp mūsų ir
paniurusių tolių, šypsenų jūroms nutilus,
tarp mūsų ir
Laiko būties apgulties,
erdvę glosto nežinomos akys nebylios,
į nežinią sklendžia dejonė juodosios skylės

tarp mūsų ir
žavų gyvenimą audusio rašto,
tarp mūsų ir
buvusių „mūsų“ - naktis su diena susipynus,
į erdvę - priėjusių savąjį kraštą -
nesuskaičiuojamos keliasi minios...