Aukštai aukštai, kur debesų namai,
Kelionėn ruošėsi lietaus lašai.
Tik kam skubėt, juk taip smagu
Pabūt ilgiau visiems kartu.
 
Vėliau, kada perkūnas, valdovas debesų,
Pradės burnot ir svaidytis žaibu,
Galvotrūkščiais pabėgt nuo jo turės
Vidurnakčio tamsoj į žemę lėkt.
 
O ten, o ten... bus nuotykių tikrai apstu,
Gyvenimas lašelių sukasi ratu,
Kam klius jame kokia dalia
Dar paslaptis, dar nežinia...
 
Lašai puotavo, linksmai plepėjo,
Pilveliai pūtėsi, visi sunkėjo,
Kol juos kažkas pradėjo vyti —
Ei, tinginėliai, laikas lyti!
 
Lengvesnės dienos, atrodo, baigės,
Pūkų lopšy ilgokai skraidė.
Dangus pajuodo, žaibais nušvito,
Lašai lašeliai žemėn krito.
 
***
Akis užmerkę, vienas po kito
Lašeliai krito, krito ir krito ...
Vėjas smarkuolis į šonus blaškė,
Žaibų rykštelėm perkūnas taškės.
 
Gerai, kad kristi lengviau nei kilti,
Tad negalėjo labai prailgti
Kelias per audrą, per vėjo šuorus,
Nepasirinkus, kur čia nupuolus.
 
Kam berūpės vienas lašas ar kitas,
Kai tiek per naktį buvo prilyta.
Primirko daržai, pažliugo gėlynai,
Palinko prie žemės pražydę vėdrynai.
 
Beržai, net ir tie, prabudo sumirkę,
Gaila žiūrėt į sušlapusią pirkią,
Prie vartų nutįso giliausia bala,
Kiekvienas supranta — lietučio gana.
 
***
Kur buvę nebuvę, draugai ir vėl kartu,
Kelionės linksmybėm dalinas balsu —
Kaip sekės šį kartą naktinis jų šuolis,
Nukritę į žemę, kas kur papuolė?
 
Trypia, nerimsta būrys lašeliukų —
Ei, paklausykite mūsų, bildukų!
Stogai ligi ryto dundėjo, bildėjo,
Niekas užmigti po jais negalėjo.
 
Kiti juos ramina  — esat nuobodūs,
Trypėt vienodai per naktį ant stogo,
Mes beldėm į langus, grojom stiklais,
Ne paprastais, muzikiniais garsais.
 
— Niekai niekai, — tretieji tarė, —
Ar žinote kaip gera krist į klevą,
Arba į obelį, į liepos šaką,
Kai lapai šlamesiu tyliu atsako?
 
Balos vidury kažkas sukuždėjo —
Nuotykį gražų ir aš apturėjau,
Pasitiko mane apvalus obuoliukas,
Į mus panašus, lyg būtų broliukas.
 
Taškės lašeliai plepėjo linksmai,
Tik vienas kažko vis tylėjo ilgai.
— O tu, o tu, pasakyk, kur kritai,
Gal krisdamas nosį užsigavai?
 
— Ne, viskas baigės labai net gerai.
Tik rožės tas kvapas, lyg būtų kerai...
Lig šiolei jų persmelktas visas esu,
Širdelėj taip ilgu, gal meile sergu?
 
Dar vienas lašelis baloj sudejavo —
Baisu, vandenynas, atrodo, sugavo.
Teks tūnot ant dugno jo tūkstantį metų
Lig naujo mums skirto dangaus lietaus rato.
 
Prajuko draugai — atsipeikėk, mažuti,
Koks vandenynas, čia tik balutė,
Saulė pakaitins ir jos nebeliks,
Į garą pavirtę lašeliai vėl skris.
 
***
Gal būtų ilgai dar kalbėję lašeliai,
Tik vėjas vis ragino — kilkit į kelią,
Pradėkite naują padangių kelionę,
Pažvelkit į saulę, kaip ji vilioja!

Valandėlė praslinko, po to ir antra,
Išdžiūvo prie vartų telkšojus  bala.
Plepučiai lašeliai, matyt, jau kely,
Na nieko, palauksiu, atskris gi kiti.
 
Gal vėl pasiseks paklausyt ir išgirsti,
Kai nuotykiais savo šaunuoliai ims girtis,
Kur buvo, ką matė, kaip debesiu plaukė,
Juk žmonės lietaus pasiilgsta ir laukia.