Ko ilgai užtrukau?
Lyg tikėdama mazgą atrišti,
Kai ar taip, ar kitaip
Nesueina nutrūkę galai,
Kai esu neskani
Vakarienė šalta vakarykštė,
Kai belaukiant džiaugsmų,
Iškentėjimai žiba žilai?

Gal kad žodis – akmuo?
Gal tikiuosi juo laiką sutrinti?
Juk ne tokius turtus
Teko dulkėm pavėjui paleist.
Tik aršumo dėka
Dar neatmušė priešgynos inkstų,
O kas rytą viltis
Vis prasimuša ūgliais žaliais.

Atbudėsiu, žinau, 
Kantrumu visą pragarą grindus,
Suminėjus draugus
Vakarinės maldos godoje,
Bet tavęs ten nebus – 
Aistromis jau užpildytas indas.
Ko ilgai užtrukau?
Kad prie lūpų pajustum mane

Palietimo karščiu 
Lyg išrišdamas vėstančią kaktą,
Pažymėtum jausmus
Už visus nebylystės metus.
Taip, žinau, užtrukau
Tol, kol vynas pavirto į actą,
Bet kas norą atims
Sumazgyti palaidus galus?

Jau bandei? Na ir kas?
Tik tankėjo šienaujami norai,
Jų užteko abiems
Išsigrįsti kelius pragaran.
Mano žodis – akmuo.
Užkliuvai? Ir abudu štai gaudome orą,
Nes šaknytis tavy
Net ir mirštant bus užginta man.