Ar dar plauksim ilgai
Tik į kiautą buities įsikibę?
Be juokų, be džiaugsmų,
Be svajonių, sapnų, be vilties?
Mūsų rankom savom 
Nusmaluota marga realybė,
Nors galėtų dar ji
Iki finišo skaisčiai švytėt.

Sužaibuoji. Tyliu.
Pasimelsiu, kol griaudžia perkūnas.
Susitvenkus alsa
Kibirkščiuoja – geriau nepakliūt.
Po aklu jos pykčiu
Susiraito tiek siela, tiek kūnas.
Kai audra po audros,
Net ir pats to nevertini LIUKS.

Priglundu. Nustembi.
O po to tarsi vabzdį nupurtai.
Artuma įžeidi?
Tu jos vengi, raitaisi. Bijai?
Užjaučiu. Suprantu – 
Prie padegėlio ugnį kas kursto?
Daug daugiau nei spyna
Aklinai užsegti marškiniai.

Skęstam. Čia ir dabar,
Kai geismai ir iliuzijos miršta.
Ar žinai, ko šypsaus?
Kad nepaisant nemeilės, plaukiu.
Nebesiekia tavęs
Geismo nerimą jaučiantys pirštai.
Ar tik mano bėda,
Kai grumiuos su tamsa ir alkiu?

Norai slegia labiau, 
Nei ant kupros visa šimtapūdė.
Plaukiam, mano žmogau,
Jau žinau, ko taip sunkiai iries.
Daug tamsių paslapčių 
Prigimty kaip šėtonas koks glūdi.
Ką gi, kibkim abu – 
It į plūdurą – kiautą buities.