Neįmanoma grįžt
1.
Neįmanoma grįžt į būtosios ramybės letargą,
Kai jutimai visi – tarsi himną sugrojus styga
Prisipildo jėgos ir apliu nekantravimu serga,
O energijos tiek, jog, atrodo, sutrūksi staiga
Į mažus skutelius, į lašus, vėjo nešamas dulkes –
Kad pasiektumei tą, kurio šaukias reiklus troškulys,
Nors ten, sielos gelmėj, himno aidas gyvenimą ulba,
Prakeikimas ar ne, kad vienatvę sulinkęs neši?
Mesti? Lėkt? Išminties drumstos mintys nesiūlo,
Jos pabėgo jau ten, kur pašvaistė pilnatvės vilčių.
Atrandi savyje juoko griausmą ir ašarų jūrą,
Sutarties tik nėra ne su priešu aršiu – su pačiu...
Skaudžiai plyšta riba, kai žydėjimo patirtys verias –
Ir baugu, ir saldu, o aplinkui – pilka nežinia,
Negali suskaičiuot tuo metu, nei ką gavęs, nei davęs,
Tik jauti, kad esi atsibudęs ir jau už savęs...
Dieve, duoki jėgų šį nektarą laižyt iki soties.
Betgi soties nėra, o nektaras vis plūsta upe.
Tai dabar nesvarbu – nepaliauju iš laimės šypsotis.
Atbudau iš sapnų ir lyg Dievą išvydau tave...
2.
Nemanoma grįžt į būtos nekaltybės ramybę
Lyg pagundų srovė jau apnuodijo kraujo indus.
Jei žinai, kas esi, ne į pragarą vartai išklibę,
Nors tu velnius pačius įsileidai į savo sapnus.
Tai gyvybės liepsna tyrą sielą prisėlinus laižo.
Kankinystė saldi, kuo stipriau suturėk vadeles.
Atsidaro plačiai saulės spindulio glostomas graižas...
Ar vidurkis yra tarp tausot ir išmėtyt save?
Glostai. Aš atvira, net garantinio lapo neprašius.
Patikli ir naivi? Šią akimirką dar nežinau,
Bet nenoriu begrįžt į nekaltą dar uždarą pradžią,
Gal tavim kad tikiu, o gal būt jog tiesiog apsalau?
Ne, išjunk ne šviesas, o atbusti dar galinčią mintį,
Tegul kraujas atplūs pasitikt devintosios bangos.
Tarsi vaikas rami tavame glėbyje užusnūstu
Pridengta debesim tik baltutės paklodės vos vos.