Tos pačios dienos vėlų vakarą nusigavom į geležinkelio stotį. Lagaminai sunkūs, nes susikrovėm knygas, užrašus – buvom pasiryžę per vasarą pasimokyti, puikiai žinojom, kad kitais mokslo metais laukia rimti mokslai ir  tikrai netruks apie save priminti šių metų spragos.
Stoty šurmuliuoja minia jaunimo – visa žemaitiškoji Kauno studentija pakilo kelionei, niekas nenori likti mieste dar bent vienai dienai – namo, namo. Šmėsteli ir šviesi Jonuškos ševeliūra – ir jis žemaitis.
Kantrus traukinys surenka visus, vagonuose nėra vietos ne tik atsisėsti, bet ir patogiai atsistoti, stypsau kaip gandras ant vienos kojos, o vyras, pats įspraustas kertelėn, mane guodžia:
– Palauk, pakentėk, truktels traukinys, supurtys, atsiras vietos...
Ir tikrai – atsirado.  Lėtai iššliaužiam iš stoties, palikdami peroną staiga keistai ištuštėjusį ir tylų.
Neprailgsta birželio naktis, niekas nė nebando miegoti, klega, juokiasi, kuo toliau, tuo daugiau išlipančių stotelėse, daugelio kurių pavadinimus girdžiu pirmą kartą. Lyg kas pamainė žmones – rėžia ausį žemaitiška šnekta, skardi, grubi, daug ko nesuprantu, patyliukais prašau vyro išversti į normalią kalbą, jis juokiasi ir verčia taip pat žemaitiškai, tada prašau išversti vertimą.
Kai pagaliau išlipam Plungėj, saulė jau patekėjusi, rytas vaiskus. Pasukam eiti per parką, gurgžda žvyras po mudviejų kojom, sodri rasa kapsi nuo medžių ir skardžai aidi balsai – baramės, nes vyras sunkiai tempia abu lagaminus, o aš einu nešina vien fotoaparatu. Įsitikinusi, kad perkalbėti nepavyks, tylėdama tipenu  greta, dairausi. Anksti dar, niekur nė gyvos dvasios: miręs, rasotas, žibantis pasaulis.Vyras ima pasakoti Oginskių dvaro istoriją, kas kur buvę, pasakoja su pasididžiavimu, tarsi apie savo, bet manęs visai nežavi dilgėlėm apžėlęs raudonų plytų pastatas – buvusios arklidės, nevalytas, pažaliavęs tvenkinys, tik didelis, baltas rūmas su plačiais laiptais ir terasa priverčia sustoti. Palikę lagaminus ant tako bėgam į ją, vaidinam ponus, vaikštom pasipūtę, linkčiodami vienas kitam, pamoju įsivaizduojamam orkestrui – prašom polonezą! Klausomės apsikabinę, šokam, paskui bučiuojamės – ne todėl, kad kažkas šaukia „karti, karti...“, o todėl, kad  norim, kad esam jauni, laisvi, laimingi. Mylim? Tas žodis tabu. Visa kita ne tabu ir mes svaigstam.
– Čia gyveno Čiurlionis – staiga pasako manasis didžiuodamasis, lyg šis būtų buvęs koks jo giminaitis.
Patylim.
– Čia jaunystėj gyveno mano senelis... – sakau nedrąsiai.
– Ką jis čia veikė? – staigiai atsigrįžta į mane.      
– Oginskių dvare dirbo brangenybių prižiūrėtoju ir raštvedžiu – labai dailiai rašęs.
Vyras įsižiūri į mane netikėdamas, pasipiktinęs, tarsi pirmą kartą matydamas:
– Nenusišnekėk!
Ir aš nutylu, pajuntu – jam nereikia sakyti, kad vedė plikbajorio anūkę, nors ta bajorystė man nieko nereiškia. Per trumpą mudviejų pažintį spėjau pastebėti, kad jis nepakenčia, jei tenka būti mažesniam. Mudu beveik nieko nežinom apie vienas kitą, dar bus daugybė atradimų, tik nereikia skubėti.
Išeinam į miesto centrą, palaukiam pirmo autobuso, pavažiavę kelias stoteles pasukam lauko keleliu, paskui taku, pereinam per šaltinį permesta lenta, kylam į kalvelę...
– Ar toli dar?
Vėl mėginu atimti bent vieną lagaminą. Neduoda. Bučiuojamės.
– Toli. Vėliau duosiu panėšėti.
Kantriai seku iš paskos, bet visai netrukus, pasiekus kalvos viršūnę, vyras lyg įbestas sustoja ir įsižiūri į atsivėrusį vaizdą. Paseku jo žvilgsnį ir nejučia priglundu, sužavėta to, ką matau – ryto saulėj žiba rasoti javų laukai, tolokai viena nuo kitos išsimėčiusios trys sodybos – kaip paveikslėly, o ten, toliau pro šlaito medžius spindi vanduo – Babrungo jūra, sako manasis. Už jos – tamsi miško siena.
Artimiausioj sodyboj per kiemą eina moteris, pamato mus, pastato ant tako kibirą, suplėsčioja rankom, kažką sako, bet negirdėti ką, manasis, gan grubiai atstūmęs mane, vėl sugriebia abu lagaminus ir vienas nuskuba pakalnėn. Lieku stovėti – nustebusi, užgauta.
Šmėsteli mintis – apsisukti ir nueiti, dingti už kalvelės, vėl pereiti lieptą, paėjėti keleliu ir nuvažiuoti bet kuriuo autobusu. Juk manęs tuose namuose nelaukia.
Savo užmačios įgyvendinti nesuspėju, atsikvošėjęs vyras atsigrįžta – toks kaltas – palaukia prieinančios ir abu einam namo. Namo. Abu. Sūnus į tėvų namus parsiveda žmoną. Marčią. Man suspaudžia širdį, norisi verkti:
„Jei neverksi tekėdama / verksi už stalelio sėdėdama / verksi, mergele / verks tavo širdelė...“
Netikėtai anyta priima mane kaip lauktą viešnią, išbučiuoja, nuglosto. Nustebusi pirmą kartą įsižiūriu į mielą, paprastą veidą, nes tada, Kaune, nebuvo kada. Dabar jis pasirodo visai nepiktas ir jau žinau – kad ir kas kada bus, aš ją mylėsiu. Iš trobos išeina tėvas, sustoja ant prieslenksčio akmens, dairosi koks oras, žiovauja – tarsi mūsų nė nepastebėjęs, palaukia, kol prieinam pasisveikinti, bet nežengteli nė žingsnelio pasitikti. Mūsų akys nesusitinka, jis žiūri tik į sūnų, bet nejaučiu priešiškumo – manęs paprasčiausiai nereikia: būk, kad jau atsiradai mūsų kieme, bet nepamiršk, kad esi svetimoji, įsibrovėlė. O gal už to apsimestinio abejingumo slepiasi visai kas kita?
 
Pirmom dienom jaučiuosi labai nejaukiai. Bepiga vyrui, jis namie, kaipmat susiranda kokį užsiėmimą, o aš ko nesiimu, vis anyta pertaria, kad liaučiausi. Pasiimčiau knygą, bet nedrąsu, kai visi dirba. Paklajoju po kiemą, apvaikščioju daržus, sodą, grįžusi virtuvėn prieinu pamaišyti ant plytos kunkuliuojantį puodą, bet anyta ištraukia iš rankos samtį:
– Nekišk nagų, prie puodų aš dar pati susitvarkau!
Šypsausi – kuom ne Vingių marti? Mano šypsena anytą sutrikdo, dabar ji pasijunta nesmagiai:
– Ko čia vaipaisi, aš su ponais nepratusi, kaip moku, taip šoku!
Klesteliu ant suolo ir užsigalvoju – kodėl taip greit išgaravo sutikimo gerumas? Ar tikrai išgaravo? Jaučiu, kad ir anyta vis dėbčioja į mane, abi tylim. O gal ji jaučiasi nė kiek ne geriau už mane? Atvežė sūnelis kažkokią miesto lepūnėlę – štai jums, tėveliai, mylėkit, topokit! O kaip ją mylėti, apie ką su tokia kalbėti? Nutaikiusi momentą, kai ji nusisukusi kursto ugnį, sprunku į kiemą.
Kapojęs malkas iš už daržingalio pareina tėvas, pasiima pavadį ir pasuka į ganyklą parsivesti arklio – po pietų vagos bulves. Nudžiungu, lukteriu, kol nebesimato nueinančio, griebiu kirvį, bėgu už daržinės, imu trinkelę po trinkelės ir skeliu, skeliu. Jos alksninės, tokios nestambios, pats tas, drėgnos, kvepiančios, skyla skambėdamos, garsas sugrįžta iš pakalnės, atsimušęs nuo vandens paviršaus –  atrodo, groju. Tą darbą aš moku ir mėgstu, širdis atsigauna. Iš už daržinės kampo kyšteli anytos skarytė – ja apsigobusi nuo pat kaktos, surišusi po pakaušiu, o galus dar sumezgusi prie kaktos – juokingai styro mazgelis. Nesiliauju dirbusi, akies krašteliu matau ją, nustebusią, sekančią kiekvieną mano judesį. Nueina, tokia sutrikusi. Po kurio laiko pasirodo vėl:
– Palik, ar tai bobai darbas? – bet balsas geras, nepiktas.
Atsitiesiu, nusišypsau, jai nuėjus kapoju toliau. Grįžta jau įsiutusi:
– Ar kito darbo nenusitveri? Kaimynai liežuviais užplaks! Du vyrai namie, o marčią prie malkų nuvarė!
– Toli tie kaimynai, niekas nemato – raminu, bet ji laukia, nenueina, tenka mesti tokį mielą užsiėmimą. Atsigrįžusi dar nužvelgiu – malkų krūva didelė, tėvas jos greit neįveiks, nutaikysiu dar ir aš progą dūšiai paganyti.
Vis tiek pikta – kiemo šuo greičiau pripažįsta mane sava, negu žmonės. Glostau šiurkštų, nenusakomos spalvos jo kailį. Matyt, nepratęs prie tokių švelnybių, šunelis net suvirpa iš  malonumo kai pakasau paausius. Dar pikčiau, kad vyras tarsi nemato, kaip man negera, užsiėmęs savais reikalais nesileidžia su manim į kalbas, kai prieinu, jaučiu, kad tik ir laukia, kada nueisiu. Glusteliu prie  peties, norėdama, kad pastebėtų, kad nebūtų toks svetimas, bet jis baugščiai grįžteli namų pusėn ir atstumia. Kažkas ne taip? Ko nesuprantu? Šiuose namuose nepriimta rodyti švelnumą?