O bežadėj erdvėj
Nardo kregždės, kaukėtą
Karpydamos dangų.
Be jokių atmatų, be šešėlių
Išeina kaitra...
Vėjas vejasi guolyje jos
Per ilgai išgulėjęs.
Atsitrenkęs į debesį, krenta
Ir kyla verpetų banga.
Visą liepą saulėkaitoj
Dilo diena... jau į vakarą
Auga šešėliai išstypę...
Užmiršau pasakyt:
Ačiū, vasara, tau,
Grąžini nors trumpam
Sudūlėjusį vardą jaunystė!