Buvau šalia – lyg diemedžiui šešėlis,
Kuris nušvitus rytui pasilieka,
Rasas iki vidudienio žolėj iškėlęs...
O tu sakai, kad nebuvo nieko, nieko.
 
Buvau tas vėjas, kai linguoja smilgas –
Nutolstantis ir vėl atgal atlėkęs,
Nes tavo pievų nuolat pasiilgęs...
O tu sakai, kad nebebuvo nieko, nieko.
 
Buvau tarytumei saulėlydis virš upės –
Taku į tavo širdį nusidriekęs,
Jame prieš miegą saulė prausės, supos...
O tu sakai, kad nebebuvo nieko, nieko.
 
Buvau naktim, kuri paukščius priglaudžia
Tavo sapne, kada dangus užmiega
Ir mėnesieną iš žvaigždžių išaudžia...
O tu sakai, kad nebebuvo nieko, nieko.
 
Buvau savim – džiaugiausi ir liūdėjau –
Jausmus eilėm rašiau...
Už tai tau dėkui.
Tokiu likau ir netgi tau seniai išėjus,
Nes netikiu, kad nebebuvo nieko nieko...