Neįkyrus raginimas
Žiūrėjau filmą ir valgiau ledus. Pusę dienos apie juos svajojau, tad nieks negalėjo sutrukdyti nusipirkti didelę dėžutę ir ją sušlamšti. Buvau nusiteikęs juos valgyti tol, kol indelyje liks tik prisiminimas, o viską ant pjedestalo kėlė besipučiantis pilvas. Toks pilvas visai netinkamas eiti į pirmą pasimatymą.
Staiga sulėtėjo judesio ledai–burna pasikartojimas. Kūnas apmirė. Gyvybinė energija susikoncentravo ir pakibo kažkur virš galvos. Pajaučiau dalelę kažkokio suvokimo, lyg laikyčiausi įsikibęs virvės, kuria sekdamas išeičiau iš labirinto. Visos skaitytos knygos, žiūrėti filmai susiplakė ir persisunkė realybės, kasdienybės dvasios ir ta tiršta, gliti masė pradėjo varvėti iš pasąmonės saugyklų tiesiai man ant viršugalvio. Pokštas! Bet juoko nesigirdėjo. Jaučiau kažkokį keistą, neįkyrų raginimą.
Tvankumą pradėjo sklaidyti vis stiprėjantis vėjas. Valiūkiškai darinėjosi langas balkone, su kiekvienu mostelėjimu cypdamas lyg dvesianti pelytė. Toliau valgiau ledus, mąsčiau apie knygas, filmus, muziką, apie tai, kas yra tikra, o kas ne.
Gatvėje sucypė padangos.
– Kaip manai, jam šiandien sekasi?
– Tikiuosi.
– O jeigu ne?
– O jeigu...
– Gal eik pažiūrėti?
– Patylėk!
Jis užtilo. Bet aš ilgai neišbūsiu neklausęs.