Skruzdė gyvenanti ant debesies

Garuoja ir sklando
visas idealizmas, viskas, kas nereikalinga,
išskyrus miegą sirpstančių serbentų.
Visą saldumą, šilumą dangus surinko.
Aš — tik bereikšmė sparnuota skruzdė,
kuri numes sparnus, kad įsikurtų ant plaušelio
tekstilės šito puraus nieko.
Tokia ramybė, kad suskamba arfos,
praskriesiu sausras žemėje,
tokia ramybė, ir kartu kažkas nelinksmo
ploniausioj stygoje įsivelia ir virpa.
Tik strazdas nusipurto spindulius.
O aš tiesiai į saulę —
gyvent debesyje vis tik šalčiausia.
 
Dangus surinko visą triukšmą,
paviršiumi švelniausių ašmenų žolėj
sklendžiu — tik debesėlis nepaliečiamas,
kuris tylėdamas sugėrė vėjo rūstį
arba glotniausius švilpesius.
Sklendžiu, kol padarėlių neprikėliau.
Sklendžiu, kol prisikaups ir pro skvernus pradilusius…
Nepriklausau tik sau — pradingtų būstas skruzdėlės.

Išsisijojusi dulksna — į augalus nusėdę
lapojimo sprendimai.
jotvingė