Meile, ką tu gali?
Nusižemint, paklusti, tarnauti?
Gal atimti nuodus bei nagus,
Godų alkį turėt ir valdyt?
Gal nuo žemės nutrint
Ar pakelt į svaiginantį aukštį?
Kas iš viso esi?
Gal poetų trenktų kliedesys?

Atsakyt negaliu,
Nes drumsčiaus nuo tavęs ir skaidrėjau,
Tu išgrojai natas manimi
Ne tik himno, tačiau ir raudos,
Ir labai užjaučiu
Tuos, kas buvo, tačiau nemylėjo — 
Jie nežino vertės
Nei aukos, nei dosnios dovanos.

Kai esi netikra,
Naivią širdį tas antplūdis drasko,
Išdavystės rakštis
Užpūliuoja ir tvinksta ilgai,
Kai kada neviltis 
Stumia sielą nužengti nuo krašto,
Nebegali padėt
Ašarotų akių pavilgai.

Tu ne išmalda, ne.
Išdidžiausia visų karalienė.
Net per pievas basa
Savimi dabini rūbelius.
Toks žaidimas gamtos — 
Į pasaulį išleidžia po vieną,
Bet nurimt negali, 
Kol į glėbį tau meilė paklius.

Jeigu meilė tikra,
Ji nelieps nusižemint, kentėti,
Ji pakels ir priglaus,
Ji it saulė ant veido nušvis.
Tu pilies neturi, 
Tiktai laukiantį išskleistą glėbį,
Kuriame niekada
Nesitvenkia skaudus pūlinys.