Sode vėl randu (iš)girtą Mėnulį.
Ir kam jis man – mesiu į upę.
Žolėje lyg apvalus nulis guli –
Rūgštus, todėl niekam nerūpi.
 
Ir varna grakšti ant šakos tupi,
Ant kelio čirškia žvirbliai keli.
Nukritęs grūdas lemena puse lūpų:
Pakėlęs mane sulesti gali.
 
Bet varna įsivarė į šikną rakštį,
Pametė kibirą kreiva šulinio svirtis,    
Kai ugnies sąnariai garsiai trakši,
Šieną šlamščia mirtis. Kam girtis?
 
Iš dangaus skuba gaisrininkai geri
Išlieti ant karštųjų galvų lietų.
Vyriausias jų klausia: ar rasą geri?
Ir paprašo už vandenį porą litų.