Ant Mėlynojo (Šatrijos) kalno
žili dievai ir pasenusios deivės
švenčia saulėgrįžą.
Godžiai geria auksaspalvį midų,
praskiesdami ruduoju bambalio alumi,
užkanda runkeliu,
pauosto nektarą
ir spjaudo (ne)gražius žodžius
į trečią aukštą,
kur gyvena Cukrinis Diabetas.
O aš nerandu po Saule vietos.
Einu per duobes dulkėtu tėvynės keliu,
po pažastim pasikišęs e-knygą,
o rankoje laikau viltį,
kuri kaip paukštelis nori ištrūkti
ir į laisvą mėlyną dangų pakilti.
Ką jiems parodžius?
Žiūrėkite, grįžo Saulė...
Jos mums nereikia,
mums gerai šviečia Mėnulis.
Bet iš jo šviesos ir šilumos apvalus nulis.
Tada, atsukę atgal valanda laikrodžius, rėkia:
O mums tas pats, viskas chuliš...
Ir apžergę šluotas,
nublerbia kažkur daryti piš piš...
Liko tik lukštai saulėgrąžų.
Štai taip gražiai
dievai su deivėmis švenčia saulėgrįžą.
 
Bet liko pavienės bitės.
Jos laksto po pievas
ir budina užmigusius.
Et...