Atbėgo vasara, gėles išbarstė,
Gerai, kad net ir man nepagailėjo.
Per nakties vėsą, dienos karštį
Šimtus žiedų sodelyje pasėjo.
 
Gražuole mano, mano vasarėle,
Priimk į savo karštą glėbį,
Kad svaigčiau žemuogėm laukinėm vėlei
Ir lūpom liesčiau lauko gėlę.
 
Svaigink kvapu, taip noriu būti girtas
Nuo vyšnių raudonų, karčių pelynų,
Nuo pirmutinės šieno stirtos,
Nuo miško samanos, saldžių mėlynių.
 
Esi nenuorama ir greit paliksi,
Nubėgsi gelstančiais rugiais, rugpjūčio pievom,
Bet kol dar čia — ramunėle nušviski,
Dūgzk bitele darbščia auksinėj kaimo liepoj.