Vieną kartą tiktai atsiremk į sulaužytą žodį,
Ir bijosi nuo tol įmantrių ir keistų pažadų,
Ir patirsi tada, kuo vertingi tikri – paprasti, su buitim net vienodi,
Kai diena iš dienos tu nuslysti tarytum ledu,

Kai nėra kliuvinių, kurie atima gyvasties jėgą, 
Nes kažkam patogu apie tokius visai nutylėt,
Kada nieks nekeiksnos, jog beveliji eiti iš lėto,
Nes parūpo labai vabalėlis pilkos pakelės,

O tyla bus pilna ir kupės laime žibančiais žvilgsniais,
Kvies pravertas glėbys, išlydės, pasitiks bučinys
Ir esybe visa tu sutiksi tyloj šitoj smilkti,
Nes tik vienu vardu visą esmę būties vadini.

Nebus dėl to buities – būties vienybės, 
Jei dėl jausmų bus žodžiai lukštas išisilydęs.