atrodo, ko liūdėt, be priežasties, be tikslo?
bet liūdesys apėmęs – staugtum lyg vilku...
tie rūpesčiai maži buities didžiu skausmu pavirto,
o mintys tuščios – širdy taip nejauku.

it gulbei vienišai sunkus laukimo metas
ir kenčiam lyg gėlė, ant grindinio mesta.
jausmai, užgimę kančiose, erdvėn pūga jau lekia,
barbena štai langan gėla nata keista...
-----------------------------------------------------------------------
bet visa tai mūs prigimtį tik dar labiau užgrūdins.
išdidūs būsim – vėtra nepajudins