Nesakai
Karštos vasaros dienos kaip rasos suvertos ant smilgos,
Apgiedotos aistringas žiogų čirškesiais.
Koks aršus esaties troškulys – jos tik lūpas vos vos tesuvilgo
Ir pilkoj valandoj lyg įkalintą pasmerkia kvaist...
Saulės žygis greityn – paknupstom, pabėgom nebespėji
Ir į guolį krenti lyg atolas sodrioj pradalgėj.
Lyg miražai toli atminimai migloti rugsėjo –
Va, negaila kada, jog kraujagyslės ima kalkėt –
Uždarytas lieki dabarty su rasotom rugpjūčio girliandom,
Su salsvu nokimu ir triukšmingais orkestrais žiogų
Ir pakelti mintis taip, kaip niekad, atrodo tau lengva,
Nes be sapno miegi po prasmingų derlingų darbų.
Vėlei blunka diena ir dangus net papilkęs nuo karščio.
Išryškėja sode, kuo gardžiuosiesi, ko neturi.
Pirmas derlius darže... Supranti, kad vertėjo ten vargti,
Nes varteliai būties atkakliausiems tėra atviri,
Bet sugirgžda griežlė ir pabunda visi atminimai.
Kad artėja ruduo, spalvoje gelsvo javo matai.
Prasmę savo darbų bematuodamas priebuty rymai
Ir kad buvo sunku, net labai artimiems nesakai.