Prisimenu, kai pamečiau galvą. Jaučiau širdim. Geras jausmas. Medžiojantis vanagas kybo ore, o prisiglaudžiu skruostu prie automobilio stiklo. Praskriejam. O aš jį matau. Matau jį iki šiol. Jaučiu vėsaus stiklo paviršių. Man jis – tarpininkas tarp tikro ir netikro, tarp materialumo ir aukštybių, tarp mąstymo ir jausmo.

Kažkuriuo momentu savo gyvenimo kely pamečiau gebėjimą matyti ir jausti dalykus, kuriuos jaučiau būdama vaikas. Kartais gailiuosi dėl to, kas esu. Kartais vaikštau viena nakty ir bandau atsiminti, kas buvau, kai klajojau ištisas naktis, bebaimiškai tamsiomis gatvėmis, tikėdamasi... Ėjau ir ėjau, ir ėjau. Išvaikščiojau daug skausmo, daug džiaugsmo, daug vienatvės, daug apmąstymų. Apmąstymų apie tai, kas esu, kas yra kiti. Reikėjo vaikštant rašyti.

Vakar dirbau. Jokių apmąstymų. Stotelė ir tiek. Išmokau neskriausti nei savęs, nei kitų per daug jausdama ir galvodama. Žingsnis po žingsnio. Ir laukiu, ir nelaukiu rytojaus. Tačiau jam pasiduodu.  

Charles Bukowski. Mėgstamiausias mano poetas, autorius, rašytojas, mąstytojas. Mėgstamiausias mano alkoholikas. Nemėgstu alkoholikų,  bet jam nepapriekaištaučiau. Jo genialumas, paprastumas, žiaurumas, tiesmukumas mane šildo. Pasaulyje, kur tiek daug šypsenų, daugiausiai nereikšmingų, malonu jausti kažką tikro, paprasto ir artimo. Kai numirsiu, Charles‘ai, paprašysiu asmenukės su tavim. Nenumirk ten dar kartą (kas žino, kiek laiptų turim užlipti...)

Charles Bukowski. Vieną tokį turėjau šalia.Tačiau jis irgi numirė. Charles rašė: „ Geriausi dažnai miršta nuo savo paties rankos, vien tam kad pabėgtų, o tie, kurie pasilieka taip ir nesupranta, kodėl kas nors kada nors norėtų nuo jų pabėgti.“ Truputį juokinga kai pagalvoji.

Kažkurią iš visai neseniai buvusių naktų, gražių, vėsių, vėjuotų, lipau aukštyn gatve tarp aukštų senovinių akmens plytų pastatų ir bandžiau pajausti tą patį, ką jaučiau eidama šita gatve prieš keturis metus. Šito miesto senamiestis įspūdingas, visada mane žavėjo. Nieko. Žiūrėjau į aukštai kybantį mėnulį, tiesiai virš paveiksluose tapyti tinkamo pastato, aplink šlepsėjo pavieniai žmonės. Ką tik perėjau nuostabų tiltą. O šito miesto kvapas... visada jį jaučiau ir mėgau. Nieko. Burbėjau sau mintyse, kad na va, užaugau, vadinasi. Pajutau žvilgsnį. Valkata, vyras, maždaug penkiasdešimties sėdi nugara prisiglaudęs prie sienos, kojas susisukęs į nutrintą miegmaišį, neapsvaigęs (arba tiksliau turbūt nepastebimai). Žengiu aukštyn jo link. „Tu pats gražiausias dalykas, kokį esu matęs!” – rikteli. Nusišypsau. „Pats gražiausias!“. Sustojusi prie sankryžos nugara į jį girdžiu jo susižavėjimo kupinus nepertraukiamus, garsiai reiškiamus komplimentus, galų gale pradėjau kikenti ir dar pora kartų atsisukus padėkojau. Praeinantys žmonės žvilgčiojo ir turbūt mąstė apie tai, kad valkata yra įkyruolis, ir kad jie matė gražesnių dalykų. Cha cha. Tas komplimentas buvo pats nuoširdžiausias komplimentas kokį esu gavusi. Jis neprašė iš manęs pinigų, nesitikėjo jokio kito atlygio, jis neprivalėjo man būti malonus... Jis buvo nuoširdus, linksmas, drąsus. Laisvas. Turbūt toks tokį pastebi. Aš irgi valkata. Kiek kitokia prasme, bet aš irgi esu valkata. Aš dėkinga tam vyrui.
 
Interpretuojame dalykus gyvenime skirtingai. Kivirčai, patinka / nepatinka, gėda, pyktis, nerimas, džiaugsmas. Laimė. Meilė. Viskas – mano ir tavo itnerpretacija.

Vis prisimenu tą medžiojantį, magiškai kybantį vėjyje vanagą. Šaltą stiklą prie skruosto. Šalia sėdintį tėtį. Saugu.
Kartais įsivaizduoju save kaip tą vanagą. Stiprią, kovojančią, ryžtingą, gebančią. Ir kartu vienišą, trapią, pasiduodančią naujiems vėjo gūsiams, kartais ne lengvai, bet pasiduodančią...

Kitas vėjo gūsis bus ypatingas. Tyla prieš audrą. Aš pasiruošus.
 
O tu?