Jau tokie dabar metai:
neaišku, ar vasara, ar ruduo,
o gal jau (tautų) pavasaris?..
Ir tu, Donelaiti, negirdi, nematai,  
kai petarda paverčiu
kambarį į kiaulaičių gardą.
 
Šiais Metais vietoj balanos
degini lajinį Mėnulį,
naktimis šauki mistinį tautos vardą,
bet niekas neatsiliepia, deja.
Tik palydi akimis girtą dūšelę,
lekiančią in dausas per lauką nesuartą. 
 
Ar grįžai barti likusius čia
kaip tada atvykėlius ir senbuvius būrus?
Šiemet pasaulis nepanašus į žydinčią
obelį, kai kas blogus darbus vėl daro,
bet mąstantis žmogus – ne būras –
nesiklaups prie svarbiausio Valstybės dvaro.
 
Aukštai išaugo tvoros Tėvynėj,
nes ne visos pasakos naudingos protui –
dažnai jos varguolius į neorią neviltį
iš gimtinės voromis varo.
Žinau, kalbi dažnai piktai:
nedorais mokiniais, mokytojau, nusivylei –  
jau tokie dabar, Donelaiti, metai.