Kas plepiausias buity? Beužverdančio puodo niurzgėjimas
Ar balseliai svirplių, tilindžiavimas šaukšto lėkštėj?
Ar godonė maldoj apie mynusius slenkstį šio priebučio,
Kurie net jei gyvi, jau kažin ar galėsi paliest?

Gal būties klausimai, kurie lenda it ylos iš maišo,
Verčia aikčiot, nustebt, kolei atima tavo jusles?
Gal dejonė gaili, kada kūno prasideda maištas — 
Norų dar lyg turi, galimybės tik baigia suglebt?

Tvinksniai tavo širdies, kai jinai mena buvusią aistrą?
Netekties sopulys ir giesmė pratisa šermenų?
Balsas naujo žmogaus toks reiklus, toks skardus ir toks laisvas
Su svarbiausia žinia — paklausykit, ir aš gvenu!?

Ne, plepiausias akmuo, ant kurio jau iškaltos dvi datos — 
Rodos, žodžių nėra, bet kiek daug jis praeiviui pasako...