Kada nors atsibusiu pasenęs
Nuo gyvenimo, meilės ir vėjo,
To, kuris kasdien siaučia fontane
Prie Metropolio Laisvės alėjoj.
 
Ir nebūsiu skolingas nė grašio
Savo praeičiai, meilei... Tik vėjas,
Tas, kuris nuolatos mane nešė,
Bus paėmęs mažiau... Akmenėja
 
Vien bereikšmiai veidai ant asfalto,
Juos bereikšmiais veidais mindo minios...
Ak, nereikia – jaučiuosi nekaltas,
Jei anksčiau nei kiti esu gimęs,
 
Jei vėliau nei kiti atsibusiu
Ir, jei vėjas daugiau nebe mano...
................................................................
 
Padalinsiu jam širdį per pusę
Kol dar jis, kaip kad aš, nepaseno.