Vai begėdė ta vasara,
Atraitotais šilkiniais žiedų apatiniais,
Supa aibę geismų 
Kuo aukščiau link dangaus keldama,
Kur bekreipsi akis – tai kuokeliai, tai purkos
Drovumo nėmaž nepažinę
Čeža vėjyje gosliai 
It gundyt sumanę kažką.
Aš praeičiau ramiai, 
Bet (o siaube!) užgirsta tą šnabždesį kraujas
Ir užvaldo mane
Iš drėgnų nektarinių kvapai
Ir tvarkingas mintis
Mano protas valdyti pats liaujas – 
Pajuntu aš vienatvę
Kaip nešulį sunkų ūmai.
Nežinau, ar ilgai
Taip blaškiausi po žydinčią pievą
Ir vaikiau iš begėdžių žiedų
Sąvadautojų pulką – bites,
Kol netyčia įpuoliau
Į laukiantį išskleistą glėbį.
Sužydėjau... Sirpau...
Visa kita numanot. Kam tęst?..