Po dienos kitos, man einant  namo, Adeliukė prisigretino prie manęs ir paprašė nedraugauti su Jonuška, prisipažino – jis esąs jos mylimasis. Nors man tai nebuvo naujiena, o ir nesiruošiau vilioti Jonuškos, nė justi nepajutau, kaip garsiai nusikeikiau devynių aukštų rusišku keiksmažodžiu – „Drobės“ palikimas. Susigėdau – atsisukinėjo praeiviai. Į mane spoksojo plačios, nusigandusios Adeliukės akys. 
Bepagalvojau – nejau tai prakeiksmas? Ar taip bus visada, vos imsiu su kuo draugauti, tuoj ateis mergaitė ir paprašys nesikėsinti į jos nuosvybę?
Tuomet buvo leidžiamas satyros ir humoro žurnalas „Šluota“, o jame buvo rubrika: „Čia atėjo Kindziulis ir tarė...“ Taip ir man? Vis ateis Kindziulis ir tars?
– Žinai ką, mergužėle, savo meilės reikalus tvarkykis be manęs... – rėkte išrėkiau ir nuėjau, palikdama ją tokią, išplėstom akim, nesusivokiančią. Jutau jos žvilgsnį į nugarą ir buvo labai gėda. Ir ko taip įsiplieskiau?
Pavasarėjo, dienos bėgo ristele – nerūpestingos, linksmos.
Su Jonuška bendravom tarsi nieko nebūtų įvykę. Draugas jis buvo geras – ramus, patikimas, geranoriškas, neįkyrus. Iš seno papratimo gana dažnai  sėdėdavom greta, bet  tik greta, ne kartu, tarsi tarp mūsų būtų nematoma siena ir manęs tai netrikdė. Panašu, kad ir jo.
Tai truko tol, kol vieną pavakarę Adeliukė atėjo pas mane į  namus išsiverkti – ką ten išsiverkti, išsiraudoti, nes Jonuška jai pasiūlė tą patį, ką ir man, o jai buvo labai skaudu. Taigi, jis ir toliau nuosekliai kūrė savo susiplanuotą gyvenimą. Su ironija pagalvojau, kad sekso partnerių sąraše aš bent buvau numeris pirmas, Adeliukė – antras. Vis šiokia tokia paguoda savimeilei. Ar tikrai pirmas?
Ėmiau vengti Jonuškos, o ir jis pasitraukė į nuošalę, bet buvo kažkur netoliese, dažnai sutikdavau ramų jo žvilgsnį ir, keista, nuo to pasijusdavau saugesnė – ko jau ko, o ramybės ir tvarkos tikrai trūko mano impulsyviam, dažniausiai jausmų, o ne proto diktuojamam gyvenime.
Artėjo sesija. Dauguma atsilikėlių rimtai sėdo prie knygų, tik mano būsimasis ir toliau užsiiminėjo viskuo, tik ne mokslais, kol sykį aš jį paprasčiausiai išbariau kaip prasikaltusį piemenį – čia pat, grupėj, prie visų. Keisčiausia buvo, kad jis, toks pasipūtėlis, nė nebandė ginčytis ar įsižeisti.
Nurodžiau konkrečią užduotį – per dieną ir dvi naktis pasiruošti artimiausiai įskaitai. Išbariau ir užmiršau. Pagaliau, koks mano reikalas, juk nei mažas, nei kvailas, tegu manosi pats. Ir kaip nustebau aš ir visa grupė, kai jis visai lengvai gavo įskaitą. Tas pats pasikartojo su antra ir trečia, susitarė su dėstytojais dėl kitų perlaikymo, o štai ties anatomija suklupo, jos per dvi naktis ir vieną dieną neišmoksi.
Sėdėjo vaikinas pajuodęs, dėstytojos pavarytas, iki užsiėmimo pabaigos, o paskui nesidairydamas nėrė pro duris.
Susižvalgėm mudu su Jonuška, jis tik patraukė pečiais – ką čia bepadarysi?
Išsivaikščiojo draugai nelinksmi, nes toks pavarytas manasis buvo ne vienas grupėje. Kurį laiką sėdėjau pasilikusi viena auditorijoj, tik nesugalvojau nieko doro. Buvau beeinanti namo, bet nuo vartelių apsisukau ir sugrįžau į institutą, vėl buvau beišeinanti, bet ryžausi, nuėjau į anatomijos katedrą  ir visų asistentų akivaizdoje jos vedėjo, beje, mano dėdės, tėvelio brolio, paprašiau, kad pasirašytų tą nelemtą įskaitą – laiduoju, kad kitų metų žiemos sesijoj anatomijos egzaminą vaikinas išlaikys ne mažiau kaip ketvertui.
Ir „iš kur mergaitei tiek drąsos“? Tai nužiūrinėjo mane, kaip retos rūšies gyvūną! Dėdė leido spręsti  mums darbus vedusiai asistentei. Pasirašė.
Nuo tada mudu su būsimuoju nė nesitardami visur ėmėm vaikščioti drauge, tuo gerokai stebindami draugus – grupėj jis nebuvo  mėgiamas. Paklausta draugių, ką tai reškia, aš nežinojau, ką atsakyti. Nesigilinau.
Už Kauno klinikų tvoros turėjau nusižiūrėjusi slaptą vietelę – ant pačios šlaito viršūnės po žaibų suaižytu topoliu. Kiekvieną laisvą valandėlę, ieškodama vienumos, išlįsdavau iš ligoninės teritorijos pro skylę tvoroj, atsisėsdavau ant storos, apsamanojusios medžio šaknies ir žiūrėdavau į Nerį apačioj, dulkėta, duobėta Meskupo gatve lėtai ropojančias mašinas, Sargėnus anapus upės. Iš viršaus gerai matydavosi ir kas vyksta čia pat, man po kojom, kaip kregždžių lizdai prie šlaito prilipdytų namelių kiemuose. Apačioj sustojus autobusui, kai kurie iš jo išlipę žmonės vingiuotu taku kopdavo į kalną ir man reikėdavo patraukti kojas, kad jie galėtų praeiti. 
Štai ten mano būsimasis vieną dieną ir atsekė mane. Sėdėjom kaip du kregždžiukai ant laido greta vienas kito ant medžio šaknies ir tylėjom, plačiai matydami ir patys matomi, buvo keistai malonu jausti jo artumą, o mintys klaidžiojo kažkur toli.
 Netikėtai jis paklausė:                                                        
– Tai kada tuokiamės?
Neatsigrįžau, nepažiūrėjau į akis, klausiausi jo kalbėjimo, o pati šaltakraujiškai svarsčiau – šitas siūlo vedybas, o ne saugią sekso partnerystę ir kol kas dar nė viena mergaitė neatėjo išsiverkti ant mano peties, kad be jo negalinti gyventi; matyt niekam nereikalingas. Mąsčiau, kad būtų teisinga pasakyti,  kad aš jo nemyliu. Nepažįstu. Svetimas. Betgi jis neklausia! Ne bėda, kad svetimas, kad nepažįstu, juk drauge nesuvalgius pūdo druskos tai ir neįmanoma.
Nuo mažumės buvau smalsi, pagalvojau – matyt saldus pažinimo jausmas, jei per jį pirmieji tėvai prarado rojų. Tik nereikia bijoti gyvenimo. „Tik nereikia bijoti gyvenimo“ – kažkas aidu atkartojo many.
Nežinojau, kaip pavadinti savo jausmą jam – kažkokia bejėgystė. Tie nervingi rankų judesiai, kai nevalingai norisi jas paliesti, nuraminti, įdėmus, bet nenuoširdus, suvaidintas gražių akių žvilgsnis, sutinkamas retai, nes kalbėdamas vengia žiūrėti į žmogų, po išdidumu, arogancija besislepiantis išsigandęs, pasimetęs, bet ambicingas kaimo berniokas, nė už ką to nepripažįstantis – visa tai kėlė norą globoti, padrąsinti, parodyti gyvenimo grožį, pamokyti nebijoti atsiverti žmonėms.
Ir kartu jaudulys – svaiginantis, užvaldantis, nepriklausantis nuo mano valios, ištinkantis kiekvieną kartą susitikus – jau vienąkart patirtas, kai kažkada, dar paauglė, kaimynui senvaikiui vagojant mūsų bulves, aš vedžiojau arklį žemaituką – ne, ne aš arklį, arklys vedžiojo mane, o aš labiau negu to, kad jis nepastatytų savo didelės, gauruotos kojos ant basos, liesutės mano pėdos, išgyvenau, kad, man su juo besigalynėjant, galbūt, iš po išaugtinės suknytės pasimato kelnaitės. Kai baigėm vagą, atsigrįžusi sutikau godžias vyro akis. Jis paklausė, kiek man metų, nusispjovė ir pavarė mane mano.
Kad taip ir dabar pavarytų, kad taip kas išvaduotų nuo tos priklausomybės!
Mano būsimasis, kaip ir Jonuška, nekalbėjo apie meilę, tik kad esu jam nepaprastai reikalinga, kad toks žmogus kaip aš sutinkamas tik kartą gyvenime.
Trofėjus?
Lengviau atsikvėpiau – gerai, kad nemyli, ką daryčiau su ta jo meile, pati nemylėdama? Tas kodinis žodis – reikalinga. Kodėl nepagalvojau – o man ar jis reikalingas?
Nebuvo jokio dramatiško taip ar ne, mudu paprasčiausiai aptarėm, kada turim laisvesnio laiko, kad nueitume paduoti pareiškimus civilinei santuokai, tada, apsižiūrėję, kad jau vėluojam į sekantį užsiėmimą, šmurkštelėjom pro skylę tvoroj ir susikabinę rankomis parėjom į auditoriją, bet čia jis manąją paleido ir nuėjo atsisėsti atskirai. Nesekiau. Mums abiems reikėjo susivokti, kas gi nutiko.
Po paskaitų išėjom kartu, jis palydėjo mane iki namų senamiesty ir atsisveikinęs nuėjo – linksmas, nerūpestingas, vis pasišokėdamas nuskinti po lapą nuo kiekvienos liepos. Berniūkštis, kuriam pasisekė! Neatsigrįžo. Nė vienam nekilo mintis pasibučiuoti. Vaikai, žaidžiantys gyvenimą.
Vėliau daugybę kartų klausiau savęs, kodėl tekėjau – tokiu netinkamu metu, tokiom keistom aplinkybėm? Greičiausiai – buvo atėjęs metas.