Žvaigždes nešuosi su savim
Ramu, tik vis sužybsi žvaigždės,
sužybsi... visgi tai ne atšvaitai.
Dar neseniai dangus lietumi švaistėsi,
tai norus nukrėtė į pelkes pakelėj.
Ir iš žvaigždžių tik klystžvakės vos vos plevena,
jas paėmiau sušildyti, nešuosi susigūžęs.
Po ištisą žvaigždyną – po pripildytą samtelį
kapsėjo į batus, kad tik šlepsėčiau,
ir susigėrė su drėgme drabužiuose.
Štai šitaip būna, kai nebūna skėčio.
Jokio taškelio viršuje ištarti norui,
tai šnabždesiai nebepakyla, kol rankovėse
prisisunkia lietaus.
Tik sienomis keliauja drūžės,
ir sapnas pamestas palovėje
be jokio garso, tai vis nejaukiau.