APIE UODEGĄ IR VELNIĄ

Vieną dieną
Tai naujiena
Man atėjo nelaukta.
Žiūriu: styro žilas plaukas
Mano garbanose.

Kai išvydau šį vaizdelį,
Vos neplojausi kniūpsčia.
Aišku – velniavos lizdeliu
Tapo mano uodega.

Nukišau aš savo džinsus
Tuoj į spintą kuo giliau.
Ir, sijoną apsimovus,
Taip darban atšuoliavau.

Ėmiau stengtis būt rimtuolė
Kaip Marija nekalta.
Puoliau sau darbuotis uoliai,
Kad nedegtų uodega!

Tapčiau darbo aš pirmūne,
Jeigu būt seni laikai,
O dabar visi galvoja
„Išprotėjo gal jinai?“

Viskas šitaip gerai klostės,
Maniau – velnio nebėra
Ir džiaugiaus: ramybės uoste
Pagaliau valtis mana.

Bet sutikau garbanių vieną
Su akytėm kaip lėkštėm.
Svaigstu naktį, svaigstu dieną,
Apie jį kalbu eilėm.

Meilės scenos man sapnuojas
Kamasutra Lietuvoj!
Taip nutinka, kai darbuojas
Velnias bobos uodegoj.

Man kipšiukas akį merkia
Ir jau jo nebebaisu.
Tik, jaučiu, davatkos smerkia,
Kad pasiutusi esu.

Tad sakykit, ką daryti,
Kai saulelė vakarop?
Gal to bieso nevaryti,
O davatkas siųst velniop?
klajūnė