Rytas atmerkia akis.
Aplink akinanti šviesa,
už lango švilpauja
strazdas.

Turbūt pajuokavai,
kad liko tik kažkas neapčiuopiamai svarbaus
  tarp mano grubių ir žaizdotų, gyvenimo išvarpytų delnų.

Turi būti bent pusė galvos aukštesnis už mane, — prasitarei —
kad pajaustum saulėgrįžos prasmę
ir kasdienybės realijas.

Gilios pėdos nuvingiuoja už pasąmonės rato,
už nežinomo dailininko potėpio drobėje.
Susapnuok kitą naktį ką nors gražaus, — tesugebėjau pasakyti. 

Labas rytas!