Pamažu srautai apsunksta sukarpytame žolyne.
Lapai pasileidžia nuo šakų, besiekdami lakštingalų pasaulio,
sklendžiantys žaliausieji su šlamesiu ore vis stabeli – sustingsta.
Nutupia paukštelis, knibinėja žievę, ir jam viskas aišku:
atpažįsta už maskuotės prisiglaudus nimfa.
Pakedenus plunksnas į pūkus įsiveja –
atitrūksta iš paskos paleisdama kamieno apkabinimą.
Net tamsiausioj drevėje ramu... tik gaudžia, gaudžia...
Ir lakštutė savo trelės jau nebeprisimena.
 
Suokalbis. Ar nimfa kalba, ką snapelis suokia, kas bežino?
Leidžiu patikėti mažomis apgaulėmis.
Pamažu palieka garsas nuneštas lakštingalos.
Nė nepasigesi ryto bitės, zvimbiančios po šaknimi –
lyg viskas atsinaujintų.