Srauni
Manai, išragavai, jau pažinai? Kaip klysti —
Aš raibuliuoju kaip tėkmė srauni.
Šį rytą jau nesu ta, vakarykštė
Sriuba, ataušus molio dubeny,
Nesu pašluostė sutepliotai minčiai,
Raudonos burės per lėkštiems jausmams.
Užteko proto kartą pasiimti,
Bet ar užteks jo išturėt ilgam?
Primerktos akys... Negirdžiu tų žodžių,
Kurių dėka salau ir apakau.
Juk nesuriši suvytom paklodėm?
Paliesti kūną ar pakanka tau?
Palikęs lobį tu renkiesi skrynią.
Neagituosiu. Elkis, kaip žinai.
Gali sau tartis jau mane pažinęs,
Į jokias kilpas pats nepakliuvai.
Paveikslą išmetei. Tau reikalingi rėmai.
Papuoši veidrodį, žiūrėsi į save
Ilgai ilgai, kol neatėjus žiemai
Aš prakaukšėsiu pro tave gatve.
Visa esybe jausiu — atsigręžęs
Liūdnom akim nutolstančią seki,
Turbūt keiksnodamas sumautą gerą pradžią,
Kai nemanei, jog aš esu srauni.