Spalvingu sūkuriu įsisuko studentiškos dienos.
Netrukus apie kiekvieną grupės draugą žinojom daug daugiau, negu jie būtų norėję. Net keista, kaip greitai paskui žmogų keliauja gandai. Lietuva tokia mažytė – kažkas kažkam giminė, kažkas kažkam kaimynas ar bendras pažįstamas ir nepasislėpsi nuo gandų nei kaime, nei mieste. Tas žinojimas savaip suartino, susigyvenom, tarsi būtume pažįstami nuo mažų dienų.
Pirmas semestras prabėgo nepastebimai. Be didelių stresų grupė išlaikė ir žiemos sesiją, juolab kad joje tebuvo du egzaminai, o štai įpusėjus antram semestrui ėmė skambėti pavojaus varpai – beveik trečdaliui studentų grėsė nesurinkti įskaitų, tada negalėtų laikyti egzaminų. Pirmam kurse negalima turėti skolų, tai reikštų kelionę namo, studijos baigtos. Studentas ne mokinukas, niekas kasdien netikrina namų darbų, nerašo pažymių, nori mokykis šiandien, nori atidėk neribotam laikui. Ir atideda – užgriuvo tokia daugybė pramogų, galimybių, pažinčių, dienos lekia, o susimąstyti tiesiog nėra kada.
Susidomiu Adeliuke, vis dažniau pasikalbam. Ji pasitiki manim, pasakoja tokius dalykus, kurių gal ir nederėtų – kad yra mergautinis vaikas, su mama visada gyveno labai skurdžiai, kad išleisdama mokytis motina prisaikdino savo mergaitę nepakartoti jos jaunystės klaidos, nepasitikėti vyrais. Prisaikdinti tai prisaikdino, bet nepamokė vaiko, kaip apsisaugoti nuo meilės. Įklimpo Adeliukė, įsimylėjo pačią pirmą mokslo metų dieną, be jo nieko daugiau nemato, mokytis  negali – patark, ką man daryti?
Į mane žiūri toks mielas, vaikiškas veidelis raudonais skruostukais ir visa tokia daili, aprenk, rodos, tautiniais rūbais ir bus lietuvaitės etalonas. O ką aš galiu patarti?
– Ar jis – neklausiu kas – tave bent pastebi?
– Net per daug, bet apie meilę nekalba, numanau, kad ne meilės jam reikia...
Gaila vaiko ir tiek.
 – Laikykis, – sakau, – mokykis, laikas viską išspręs, o jei nesimokysi ir tave pašalins iš instituto, tada jau tikrai išsiskirsit. Juk gali, taip puikiai baigei mokyklą, susiimk.
 
Mudu su Jonuška retkarčiais kur nors nueinam – tai į kiną, tai tiesiog patraukiam paklajoti po Kauną. Aš jau ketveri metai čia gyvenu, galiu būti nebloga gide, o jis smalsus klausytojas. Mano būsimasis akivaizdžiai pavydi, bet nekreipiu į jį dėmesio – man nesvarbūs nei vienas, nei kitas, tik kartais grįžtelėjusi skaudžiai nustembu, kad ne Leonas eina greta.
Jonuška mokosi gerai. Man patinka klausytis, kai jis atsakinėja – net lotyniškus terminus tardamas žemaitiškai ir to visai neimdamas į galvą. Jis pirmas ir atkreipia mano dėmesį, kad daugeliui draugų gali blogai baigtis. Ypač mano būsimajam – atvažiavo kaimo bernelis į miestą ir susipainiojo prioritetuose. Tokia pagunda vaidinti šaunuolį, tai ir ėmėsi pareigų, kokias kas bepasiūlė, o mokslams ir neliko laiko. Susimąstau – ne apie tai, kas laukia tų, prioritetus sumaišiusių, o apie tai, kad meluoju sau, kad man ne taip jau ir vis tiek, jei mano būsimasis išvažiuotų namo. Kodėl?
Su Jonuška sutariam, kad reikia mėginti kalbėtis su draugais, dar laiko yra, gal atsikvošės. Aptariam, kuris su kuriuo artimesnis, su kuriuo daugiau bendraujam. Jonuška su mano būsimuoju gyvena tam pačiam bendrabučio kambary, jis ir pažada su juo pasikalbėti.
Vis dažniau paskaitose, praktikos darbuose ir mudu su Jonuška tarsi netyčia susėdam greta, vis dažniau kryžiuojasi keliai, bet mūsų bendravimas neįpareigojantis, todėl visai nenustembu tamsiam koridoriaus kampe užmačiusi jį vogčiom mėginantį pabučiuoti Adeliukę, bet ji išsprūsta. Tai štai kas gildo mergiotei širdį!
Paklausiu savęs – ar pavydžiu? Ir dorai atsakau sau – ne!
Matant draugams Jonuška nuduoda Adeliukės nepastebintis, o ši paslapčiom vedžioja jį ištikimo šuns akimis.
Sykį su Jonuška sutarėm, kad, grįždama aplankiusi tėvelį, užsuksiu pas jį į bendrabutį ir abu eisim į kiną. Užėjau. Kol Jonuška susiruošė, paplepėjom, pajuokavom su kambario vaikinais, tik mano būsimasis tylėjo žiūrėdamas kažkur į kertę ir nė akimirkai nesiliovė nervingai judėjusios jo rankos, kol aš neiškentusi priėjau ir paliečiau jas. Nurimo. Iš lėto pakėlė garbanotą galvą ir bene pirmą kartą pažiūrėjo tiesiai į akis.
Negeras tai buvo žvilgsnis, neatviras, tarsi kažkas nedora būtų slepiama po tankiais blakstienų šepetukais – pavydas, užgauta ambicija, pyktis? Tikrai ne meilė. Ir rankos negražios – plačios, trumpais pirštais, karpuotos, neramios; tas nuolatinis jų bruzdėjimas erzino.
Jonuškos akyse didžiulė nuostaba. Išėjom. Neatsigrįžau.
Po kino neskubėjom namo, Jonuška pakvietė pasivaikščioti – seniai norįs pasikalbėti. Pasakojo apie savo šeimą, daugiausiai apie vyresnį brolį, kuriuo akivaizdžiai žavėjosi, apie ateities planus, kur viskas jau apgalvota, surikiuota, racionalu ir nebegali būti keičiama.
Klausiausi ir pati sau mintijau – koks neįdomus tai turėtų būti gyvenimas, kai viskas iš anksto numatyta – gerai mokytis, dirbti siauros specializacijos gydytoju („juk negyvensiu gi iš algelės, jei likčiau aspirantūroj“), vesti tinkamą žmoną, du vaikučiai, pedantiška tvarka namie, visa aniems laikams galima prabanga... Ir kaip baisu turėtų būti, jei kas nors imtų ir nepasisektų.
Paskui mane apėmė keista nuojauta, pamaniau, kad tas ilgas kalbėjimas tai tik įžanga, labai panaši į seno našlio gaspadoriaus mėginimą pirštis jaunai gražuolei samdinei – ir nusipiginti nesinori, ir baisu būti pavarytam. Bet juk mes abu jauni, kartu mokomės, galimybės vienodos, o ir laikai nebe tie!
Nuo tos minties man pasidarė įdomu ir linksma. Stengiausi neišsiduoti, nesusijuokti, o tai ir nebuvo labai sunku, nes mano dalyvavimas pokalby pagal jo scenarijų nebuvo numatytas, man priklausė tik išklausyti ir, žinoma, žavėtis, viskam pritarti.
Pagaliau Jonuška ryžosi. Ne, nepasipiršo – pasiūlė būti sekso partnere studijų metams!
Ramiai paaiškino, kad toks jis, seksas su vienu pastoviu partneriu, esąs saugesnis ir kelia mažiau rūpesčių. Vos susilaikiau nepridūrusi – ir pigesnis.
– Juk jei nenusivilsim vienas kitu, baigiant institutą galėtume net susituokti! – Pažadėjo ir pats nusigando savo drąsos ir dosnumo.
Tai štai kokia rolė man numatyta – užpildyti spragą jo gyvenime nuo pirmakursio iki suplanuotos rožinės ateities!
Ko jau ko, o tokio antausio iš Jonuškos nesitikėjau – juk nekvailas gi žmogus. Ėjau netekusi žado, niekaip nesusitvarkydama su minčių siautuliu, kol pažvelgiau į visa tai tarsi iš šalies ir vėl suėmė juokas, kurį, beje, tuoj pat užgesino kita mintis – kas mano elgesy negerai, kad manęs taip negerbia? O gal kaip tik – gerbia, savaip, kaip lygiavertei partnerei pasiūlė sandorį?
Jis ėjo šalia, vis labiau sutrikęs dirsčodamas man į veidą, mėgindamas išskaityti atsakymą, bet aš  ramiu balsu užvedžiau kalbą visai apie ką kita. Ir jis pralinksmėjo, lyg atsikratęs nemalonios užduoties – svarbiausia pasakyta, o toliau kaip jau bus, taip. Klaidžiojom be tikslo, kvatodami dėl niekų, pasakodami visokias linksmas istorijas, bet vis pajusdavau klausiantį jo žvilgsnį – jam vis dar buvo neaišku, o tiesiai klausti nedrįso. Jis tikrai nesuprato, kaip įžeidė mane.
Temstant atsidūrėm uosto krantinėj. Čia mus ir užklupo staigi, dar visai vasariška liūtis. Gelbėdamiesi nuo jos sulipom į aplūžusį katerį, bučiavomės. Teisingiau, jis mėgino bučiuoti, bet nesulaukęs atsako suprato vaikinas – saugaus sekso partneriais mes nebūsim. Negalėjo nesuvokti ir nereikėjo žodžių. Paskui ilgai sėdėjom tylėdami, įkalinti lietaus, nematomi pro šalį skubančių retų praeivių, klausydamiesi, kaip teliūškuoja bangelės į bortą, o stipresni vėjo gūsiai bloškia mūsų katerį į molą.
Kai nutilo lietaus šnarėjimas, išsiropštėm iš savo slėptuvės. Padaviau ranką, lyg atsisveikintume ilgam, o ne iki rytojaus paskaitų. Kiek per ilgai palaikėm vienas kito rankas – per tą laiką spėjo užgimti rami, nevaržanti ir neįpareigojanti studentiška draugystė. Ano incidento niekada neminėjom.
Ne, Adeliuke, ne, nepasitikėk vyrais, klausyk, mergaite, mamos.