Nejaukinau tavęs. Paleidau
Tarsi priklydusį iš pievos laumžirgį,
Nes nujaučiu, kad dar sugrįši,
Vėl praplazdėsi pro akis.
Suspaustas sieloj geidulys
Giliau nunyra. Gera laukti
Ir jausti savyje augimą,
Kuris kantrybę pradraskys,
Esybę plėšys į dalis,
Ieškos klijų, paleis pavėjui
Ir baigsis buvusi ramybė,
Rašyta šakėm ant vandens,
Bet leis tylėt, neišpažint,
Kiek ašarų karčių išliejau,
Kai leidau laumžirgiui praskriejant
Karštoms aistroms pasivaident.
Šešėli vasaros dienų,
Net jeigu vysiuos, nepavysiu,
Voratinklių nes kibios kilpos
Sugaudė lakstančias svajas.
Paleidžiu. Lėk ten, kur leki,
Išgėriau jau nektarą visą - 
Tiek mano sielą atlapojai,
Kad nejučiom skrendi pro ją...
Didesnės dovanos nėra,
Nei suteikta skraiduoliui laisvė.
Nejaukinau, paleidau tyčia,
Nes noriu, kad sugrįžtum dar.
O ką tu dovanojai man?
Vienatvės debesis išlaisčiau
Ir susitaikymo ramybė
Sugrįžo į mane dabar.