Baigusi pasakoti istoriją apie Laimutę ir Leoną ilgokai nesiryžau toliau rašyti atsiminimus. Ne todėl, kad turėčiau ką slėpti, o manydama, kad jie niekam neįdomūs, bet...
Viktorija. Yra mano kaime Viktorija. Pirma ji atėjo pas mano kaimynę – savas žmogus, nuo vaikystės pažįstamos ir jos, ir broliai, seserys, tėvai, galima apie viską pasikalbėti. O reikalas Viktutei svarbus, ne su bet kuo gali  tokius dalykus aptarinėti: jai būtų labai įdomu pasikalbėti su daktare – tu kaiminystėj gyveni, geriau pažįsti, paklausk, ar galėčiau pas ją ateiti. Ne, ne apie sveikatą kalbėtųsi, juk žinanti, kad seniai nebedirba, yra daktarų ir ambulatorijoj. Jai anūkai atspausdinę iš kompiuterio daktarės atsiminimus, jau po kelis kartus viską perskaičiusi, bet daug kas esą neaišku – iš aprašymo atpažįstanti daugelį žmonių, bet norinti įsitikinti, pasiklausti tikrų vardų. Ir šiaip. Žodžiu, reikia.
Žinoma, pasakiau, kad pakviestų, kad ir man būtų labai džiugu.
Negreit Viktutė ryžosi ateiti, nelabai betikėjausi, kad išdrįs, o kai jau prisirengė ir man per kaimynę iš anksto pranešė datą, kaip tyčia išpuolė labai bjauri diena, šalta, su vėju, protarpiais papurškianti lietum, iš to rūpesčio jai dar ir kraujo spaudimas pakilo, bet ėjo, negalėjusi neiti, jei žodis duotas. Žodžiu, kai jau kaimynės atlydėta pas mane, padavusi gastinčiaus puskepalį juodos duonos ir stiklainį medaus, įsikūrė mano kambary, neatrodė Viktutė gerai – veidas papilkavęs, kalbėdama dūsta, bet to tarsi nejaučia. Seniai bebuvau ją mačiusi, atsiminiau žymiai jaunesnę, šnekią humoristę, visada su juoko žiburiukais akyse. Dabar jau laikas aiškiai uždėjęs savo leteną – įpusėta gyvenimo aštunta dešimtis. Sunkaus mūsų kartos gyvenimo, tad nenuostabu, kad neliko veido skaistumo, bet džiugu, kad neužgeso žiburiukai akyse.
Mudvi kalbėjomės. Ji klausinėjo, o aš kaip mokinukė atsakinėjau, aiškinau, kokią atsimenu Karteną nuo pat tada, kai prieš keturiasdešimt metų atvažiavau čia dirbti, apie sutiktus žmones, o ji mane išklausiusi tęsdavo pasakojimą toliau, bet ne pirmyn, o atgal, į laiką iki manęs, kai tie žmonės buvo jauni ar maži, apie jų šeimas, vėliau išblaškytas karo, pokario, pirmąsias meiles, kaimo istoriją. Moka Viktutė klausytis, moka pasakoti. Kalbėjom ir vis buvo negana, pavargom abi ir aš su dideliu nerimu bepalydėjau ją, įsitvėrusią dviračio rankenų, prieš vėją namo. O nearti, kitam Kartenos pašaly. Dar ilgai paskui sėdėjau ant priebučio užsigalvojusi, įsižiūrėjusi į vėjo blaškomus, lietaus prausiamus šlaito medžius, kuriuos dar atsimenu sulig manim, neseniai mokinukų pasodintus, o dabar jau suaugusius mišku.
Kai Viktutė atėjo kitą kartą, pas mane svečiavosi kaimynės. Jos visos savos, gryna žemaitiška šnekta kalbėjosi tarp savęs, o aš beveik neįsiterpdama klausiausi ir tai buvo niekieno nerežisuotas spektaklis, kurio nepamirši, klausytumei dar ir dar. Išeidama Viktutė paliko man knygą, jai padovanotą autorės – „Centrinė šiaurės žemaičių kretingiškių tarmė“. Joje įrašyti ir Viktutės  pasakojimai, kai Kartenoj kelis kartus lankėsi mokslininkų ekspedicijos.
Skaitau tą knygą ir mėgaujuosi.
Šiandien Viktutė atėjo vėl. Atbrido dviračiu varina per nešienautą mano kiemo žolę, įdėmiai žiūrėdama į langą – ar esu namie? Aš buvau kieme, baigiau džiaustyti skalbinius kitapus obels ir ji manęs nematė. Taip nudžiugo kai priėjau. Ir man džiugu.
Baigusi tik dvi pradžios mokyklos klases ir  tas, kaip ji sako, per pusiau su seserim, nes neturėjo batų, ką ten batų – klumpių, su tom pačiom eidavo į mokyklą vieną dieną viena, kitą dieną kita. O dabar sėdi  mano kieme ant sulankstomos poilsio kėdės tokia filosofė ir narplioja mano atsiminimus, vis pasitikslindama, ar teisingai supratusi, žavisi tuo pačiu, kas žavėjo mane, piktinasi tuo, kas piktino mane; supranta tobulai, mintinai cituodama ištisas pastraipas. Na kaip neatsiminti „prakeikto švedo“, Akselio Miuntės, „Knygos apie San Mikelę“? Kaip jis mylėjo savo paprastus žmones ir nebijojo tos meilės rodyti. Kai tą knygą skaičiau pirmą kartą, aš su pavydu pagalvojau, kadgi pasisekė žmogui sutikti tokius nuostabius, nepakartojamus personažus realiam gyvenime. Kai knygą skaičiau bene  dešimtą kartą, supratau, kad tie sutikti žmonės – paprasčiausi, tokie, kokių pilna kiekvieno mūsų aplinkoje, tik reikia pamatyti. Tada jau pavydėjau Akseliui to pamatymo, norėjimo ir sugebėjimo dalinti žmonėms džiaugsmą, nesirūpinant, kad pats gali pasirodyti keistuoliu.
O aš? Juk ir aš mylėjau, tik nemokėjau parodyti, lyg varžiausi. Kažkokia kitokia buvo mano meilė – man norėjosi atsako, supratimo, manęs netenkino vienpusis jausmas, tarsi būčiau ištremta iš jų pasaulio į vienatvę, į kurią juos galiu pasikviesti, bet į jų pasaulį patekti negaliu. Svetimoji. Ir štai dabar man už viską atlyginta – tikras San Mikelės personažas sėdi gaivią vasaros dieną mano kieme ir nagrinėja mano gyvenimą. Ir kaip nagrinėja! Retas apsišvietęs, pats kuriantis svetainės kritikas parašė  man tokių komentarų – apie įvykius, sutiktus žmones ir apie rašymo būdą. Įsijautusi svarsto, o gal štai čia tau reikėjo pasielgti kitaip, ir čia pat pertaria save – ne, gerai taip, kaip buvo, gyvenimo nereikia keisti.
Klausiu:
– Viktute, kodėl mudvi per visus tuos dešimtmečius nesikalbėjom, juk buvo metas, kai ir gyvenom kaimynystėj?
– O ar buvo kada? Užvis tau?
Taip, laiko nebuvo.
Pasiguodė, kad jau viską, ką esu įkėlusi, perskaitė ir ne po vieną sykį. Ir sako savo gryna žemaitiška šnekta:
– Žinai, ko pasizgedau? Tu nieko neparašei apie savo pirmąją šeimą. Ir apie meilę neparašei... O atidėlioti nebėra kur, mūsų metuose tai rizikinga.
Sakau:
– Viktute! O apie ką istorija apie Laimutę ir Leoną – ne apie meilę?
– Nuje, nuje. Bet juk turėjo dar kažkas būti...
Ir aš jai pažadėjau, pati nepajutau, kaip pažadėjau – parašysiu, tau, Viktute, parašysiu apie ką iki šiol nekalbėjau, bijodama žmonių teismo. Ne todėl nedrąsu, kad turėčiau ką slėpti, o todėl, kad tas mano gyvenimas toks paprastas, pilkas kaip lauko pelytė, negaliu pasipuikuoti pažintim nė su vienu didžiu žmogum, įžymybe ar žvaigžde. Kam įdomūs pilki žmonės?
Kai ateis ruduo, o aš jau būsiu išvažiavusi žiemoti į Vilnių, tu paprašysi savo anūkų, jie atspausdins iš kompiuterio lapus stambiu šriftu, kad tau būtų lengviau skaityti, ir vėl turėsi ką veikti ir apie ką galvoti ilgom naktim viena savo vasarinėj virtuvėj (ubladėj), kur apsigyvenai, užleidusi namą vaikams, nenorėdama jiems trukdyti ir būti jų trukdoma.
Rašysiu ir kelsiu į svetainę, ir bus nesvarbu, kad kažkam atrodysiu keistuolė. Svarbu, kad tau reikia. Man seniai nieko nebereiškia pasaulio garsenybės, jų išmintis, blizgesys ar turtai, jie toli, jie svetimi, o tu šalia, tokia suprantanti ir suprantama, ir man labai svarbu žinoti, kad kitą vasarą, jei išgyvensi (su nerimu žvelgiu profesiniu žvilgsniu) ir jei išgyvensiu aš, tu vėl ateisi ir įdėmiai žvelgdama į akis reikliai paklausi – o kuo vardu buvo tavasis? Kodėl vardo nerašai, tik manasis, manasis? O ir kiti vardai, ko gero, pakeisti? Ir aš atsakysiu į visus tavo klausimus. O gal ir dar kur nors yra žmogus, kuriam įdomu, kuriam reikia neįmantraus mano pasakojimo? Vis tiek, kaip tie mano rašymai atrodo literatūros požiūriu – žinau, tai tik gyvenimas, paprastas, kaip San Mikelėje. Mano Kartena ne mažiau graži už ją ir tokie pat puikūs jos žmonės. Kam reikia literatūros, ieškokit ne mano raštuose. Aš ne Akselis Miuntė, prakeiktas švedas, aš  paprasčiausias nesusipratimas, kokių daugybė vaikšto tarp mūsų. Bet su Akseliu mudu kažkiek giminės – abu gydytojai, žinoję savo pastangų beprasmybę.
Taip ir  matau gudrias, susidomėjusias Viktutės akis:
– O kas tas Akselis Miuntė? Pažinojai? – ir aš pasakosiu apie jį, apie San Mikelę, tarsi būčiau ten buvusi, išgelbėtus paukščius, laiškininkę ir visus  kitus, jo mylėtus, o Viktutė neliks man skolinga, kalbės apie savo pirmą tarnystę, gerus ir blogus sutiktus žmones, juokingus ir skaudžius nutikimus ir jos pasakojimas sruvens ramiai ir taupiai, bus šviesus ir ilgesingas. Ir neprailgs mudviem laikas, o palydėjusi ją dar ilgai stovėsiu vidur kiemo ir jau lauksiu vėl ateinančios.